Atskleisiu kortas iš karto: man šlykštu matyti automobilius su vėliavėlėmis, šlykštu po krepšininkų pergalių interneto komentaruose, „Facebook‘e“ ir kitur skaityti šūksnius „Valio Lietuvai!“, „Myliu Lietuvą!“ ir apskritai visas egzaltuoto džiaugsmo tiradas. Ne todėl, kad nemėgčiau krepšinio (taip, jis ne futbolas, bet vis vien puikus žaidimas) ir tikrai ne todėl, kad nesirgčiau už Lietuvos rinktinę (apsaugok, Dieve!). Visų pirma, taip yra dėl bendro fono, kuriame tokie tokios „meilės“ apraiškos pasirodo.

Prisipažinkime: nesugebame iškelti valstybės vėliavos per nacionalines šventes. Kažin kaip pamirštame, kažin kaip tingime, kažin kaip galvojame, kad gal kaimynai kreivai pažiūrės, nes pagalvos, kad, va, kažkoks „patriotas“ atsirado. Mylintis šalį, kuri jais nesirūpina, neleidžia pasijausti kolektyvo dalimi ir dar visaip skriaudžia (tokių skundų sąrašas tikriausiai būtų beveik begalinis), geriau jau pasikabinsime kokį violetinį skudurą ir taip išreikšime savo „pilietinę“ poziciją. Tačiau tuo pačiu metu labai lengvai pasiduodame keleto įmonių bandymams pakelti savo pardavimus pasinaudojant sporto varžybomis bei vienos alaus daryklos bandymams pasireklamuoti. Vis dėlto kiek abejoju, ar tai tikrai rodo patriotizmą ir meilę Lietuvai. Žiūrint iš šalies tai labiau panašu į sirgaliaus ir komandos, sporto klubo santykį. Tokiu būdu valstybės vėliavos prikabinimas prie savo automobilio tampa panašus į, tarkime, „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“ vėliavėlės prikabinimą – tiesiog nuoroda, kokia komanda palaikoma. Su valstybe šį tą bendra turi tik spalvos ir pavadinimas.

Dar veidmainiškiau atrodo džiaugsmas ir meilės demonstravimas šaliai, kuri tu pačiu metu, tik kito straipsnio komentaruose vadinama pvz. „debilų ir lūzerių kraštu“. Žinoma, teoriškai viską galima būtų suversti emocijoms. Sunervina – sakau vienaip, pradžiugina – sakau kitaip. Tiesiog tobulai žmogiška. Bet ar tikrai yra taip? Vienas argumentas iš pirmo žvilgsnio, atrodo, galėtų tai patvirtinti – peržiūrėjus pernykščio Europos čempionato komentarus aiškiai matosi ta pati kasdienybės panieka (ir savinieka) – esą, ko daugiau galima tikėtis iš tokio „debilų ir lūzerių krašto“ komandos. Bet galimas ir kitas požiūris. Tokią situaciją galima interpretuoti ir kaip mūsų santykio su savo valstybe iliustraciją ir netgi kaip tam tikrą modelį. Žinoma, tai nekyla vien iš krepšinio ar sporto apskritai. Tokią prielaidą būtų galima pagrįsti ir platesniu visuomeninio gyvenimo paveikslu. Taigi šį santykį su valstybe galima vadinti „sirgaliaus“ santykiu. Pagrindinis tokio santykio modelis – aš sėdžiu su alaus buteliu rankoje priešais televizorių ir laukiu, kol valstybė, už kurią sergu, mane pradžiugins. Nesame tie „ultros“, kurie stotų į kariuomenę ir eitų muštis su kitų valstybių „ultromis“, nesame netgi aktyvųs fanų klubo nariai, kurie, nors ir nebūtinai formaliai, dalyvautų komandos gyvenime, mėgintų daryti kokią nors įtaką. Esame tiesiog statistiniai vidutiniai fanai, sėdintys fotelyje priešas „teliką“. Ir tik pabandykite mūsų nepradžiuginti. Pusiau juokais galima pasakyti, kad vienintelis mūsų, kaip Lietuvos piliečių, skirtumas nuo, tarkime, klubinės krepšinio komandos sirgalių yra tas, kad kai vieno mūsų šalies klubo savininkas atleidinėja visus iš eilės, fanai protestuoja, o kai mūsų prezidentė atleidinėja visus iš eilės, mes plojame ir prisiekinėjame jai amžiną meilę.

O blogiausia, kad komanda anksčiau ar vėliau pagaliau pralaimės, net jeigu ne – čempionatas bet kuriuo atveju greitai baigsis… ir kas tada? O tada sugrįšime į kasdieninį gyvenimą, kuriame mūsų nevienija nei alus, nei pergalės, nei kiti žaidimai. Į kasdieninį gyvenimą, kur nėra, kas mus pralinksmintų, nes nėra ir neturi būti, kas mus linksmintų, išskyrus mus pačius. Ir nesugebėsime mobilizuotis iki pat kitų metų, kai šventė vyks mūsų pačių kieme ir kuomet pagaliau vėl noromis nenoromis būsime išjudinti. O iki to laiko… mūsų niekas neliečia. Duokit ramybę, leiskit pasėdėt prie „teliko“ ir „kompo“ bei pasipiktinti, kad nieko gero ten nematom, dar kartelį patiems sau įsirodyti, kad aplinkui vieni „debilai ir lūzeriai“. Ak taip, ir nepamirškime trispalvių ant automobilių pakeisti violetiniais skudurais.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla jau buvo nugrimzdusi užmarštin. Šios politinės jėgos reitingai, skandalo, o ypač – charizmatiškojo lyderio pabėgimo Rusijon, nublokšti žemyn, dabar vėl puikuojasi netoli visuomenės nuomonės apklausų viršūnės, pats V. Uspaskich jau metus šiltai įsitaisęs Europos Parlamente. Kone idilė. Ir štai mūsų šalies informacinėje padangėje netikėtai nugriaudi žinia – EP komitetas galiausiai nusprendė siūlyti panaikinti Lietuvos atstovo neliečiamybę.

Tiesą sakant, visas procesas prasidėjo itin palankiu laiku – artėjant savivaldos rinkimuose mat tai garantuos papildomą reklamą tiek V. Uspaskich, tiek jo partijai (seniai pastebėta – kuo dažniau V. Uspaskich rodosi televizijoje, tuo labiau kyla „darbiečių“ reitingai). Ir čia svarbu atkreipti dėmesį į išties pavydėtiną šio politiko savybę – kiekvieną informaciją apie save, net ir neigiamą, paversti šou, galiausiai kilstelinčiu reitingus. Net jei pritaikoma, atrodytų, jau seniai visiems Lietuvoje turėjusi nusibosti sąmokslo tema. Išties fenomenalu – politikų, prieš kuriuos rengtas „sąmokslas“ jau turėjome, nuolat ką nors pikta planuojančių klanų – valstybininkų, pedofilų ir pan. – taip pat netrūksta. Esama politikoje ir kitų „šoumenų“, bet jų reitingai seniai susitraukė iki amebos dydžio. O čia – nepajudinsi.

Šiuo atveju veikia ne tik logika „jį kaltina tie, kurų nemėgstu, vadinasi, jis su manimi“. Būtinas dar ir emocinis užtaisas. Ne veltui stipriausia pastarojo meto kriminalinė – visuomeninė – politinė isterija yra susijusi su tais, kuriuos bene labiausiai mylime – vaikais. O čia – politikas, kuris yra toks „savas“, paprastas, vulgarokas, storžieviškas, bet savotiškai mielas, tikra priešingybė kitai „sąmokslo aukai“, nuolat griežtam ir atšiauriam atstatydintam prezidentui bei kartais juokingam, tačiau nejautriam kitam politinio (ir ne tik) šou meistrui, atstatydintam Seimo pirmininkui. Dar vienas dalykas – visuomet turėti, ką aiškiai ir konkrečiai apkaltinti. Šiuo atveju taip pat viskas paprasta – kaltas Landsbergis (taip pat nieko originalaus, populiariausias politikas, kai reikia ką nors apkaltinti). Jis nulėmė balsavimo baigtį (o ne kuris nors kitas EP narys, balsavęs „už“), jis galbūt netgi darė įtaką kitiems. Be to, vienas vokietis neva taip pat dalyvavo sąmoksle, meluodamas apie Lietuvos Konstitucijos nuostatas (įdomu, kas jį nupirko? Valstybininkai? Pedofilai?). Tiesą sakant, gana sunku įsivaizduoti, kaip vienas asmuo būtų galėjęs „suorganizuoti“ viso komiteto sprendimą, juolab, kad praktika daugiau nei akivaizdi – dar nebuvo nė vieno atvejo, kai komitetas nebūtų siūlęs panaikinti neliečiamybės pagal gautą prašymą. Ir akivaizdu, kad V. Uspaskich Europoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra tas žmogus, kuris priverstų laužyti nusistovėjusias praktikas.

Kaip jau minėta, procesas prasidėjo visiškai laiku. Na, galbūt galėjo prasidėti ir kokiu mėnesiu vėliau, tačiau neblogai ir dabar – iki savivaldos rinkimų niekas nesibaigs. O tai reiškia, kad V. Uspaskich vėl turės labai gerą tribūną, iš kurios galės skelbti, kokia supuvusi politika ir teisėsaugos sistema Lietuvoje (tikras balzamas širdžiai bet kuriam tikram lietuviui), kaip su juo bandoma susidoroti (suprask, už gerus darbus ar bent gerus ketinimus), kitaip tariant – koks jis yra antisisteminis. Tokios priemonės, nors ir itin primityvios, yra patikrintos bei veiksmingos. Kas gali įvykti per tą laiką? EP gali panaikinti neliečiamybę. Jei balsavimas neužtruks dėl legendinės Briuselio biurokratijos, to tikrai galima laukti dar iki savivaldos rinkimų. Normaliu atveju žmonės sakytų – gerai, Lietuvos institucijose yra problemų, bet jei jau ir Europa galvoja, kad V. Uspaskich gai būti neteisus, vadinasi, vertėtų susimąstyti. Juolab kad ES ir jos institucijomis Lietuvoje visiškai nemenkai pasitikima. Tačiau šiandien atrodo, kad interpretacija bus apytiksliai „lietuviai sąmokslininkai apgavo naivius patiklius europiečius, nepratusius prie tokių gudravimų ir pasiekė savo – susidorojo su mūsų Viktoru“. Ir net sprendimai, tiek Lietuvos teismuose, tiek Strasbūre (į kurį V. Uspaskich grasina kreiptis), kada bebūtų priimti (o tikriausiai bus priimti labai negreit) problemos neišspręs, nes tie, kurie nori matyti tik vieną tiesą, ją ir tematys.

Vienintelis kelias iš tokios ir į ją panašių situacijų – mėginti atsikratyti paranojiško pasaulio matymo, kuris, akivaizdu, mums itin būdingas. Ir čia toli gražu ne vien pačios visuomenės problema. Lengva tapti paranojiku, kai nuolat savoje valstybėje jautiesi bejėgis – tada pradedi manyti, kad kokia nors piktoji dvasia tau nuolat trukdo, pasisavina tas galias, kurios turėtų priklausyti tau. Tik schemų, aktyviau įtraukiančių visuomenę į valstybės gyvenimą, kūrimas gali padėti apsisaugoti. Deja, net ir tokie bandymai dažniausiai diskredituojami, kaip šiuo metu diskredituojama nevyriausybinių organizacijų veikla, jas naudojant kaip politinių ambicijų tenkinimo įrankius. Kitaip tariant – dar ne pabaiga.

Krašto apsaugos ministerijai garsiai besiskundžiant ir grasinant apokaliptinėmis vizijomis dėl nepakankamo finansavimo, teikimui baigiamas ruošti visuotinių karinių mokymų projektas. Juo siekiama užkamšyti (neaišku, ar efektyviai) spragas (neaišku, kiek realias), atsiradusias po šauktinių kariuomenės panaikinimo. Nieko nuostabaus, kai portfelis priklauso konservatoriams, kuriems įvairaus plauko grėsmių eskalavimas nuo neatmenamų laikų yra yra itin svarbi programos dalis ir dar vienai aktyviausių grėsmių eskaluotojų visoje partijoje. Taigi Lietuva rengiasi karui.

Atskira kalba galėtų būti apie kariuomenės formavimą apskritai. Vienas, bene primityviausias, klausimas čia būtų, ar šauktinių atsisakymas susilpnino Lietuvos kariuomenę, tiksliau sakant, ar apskritai ten buvo ką silpninti – tiek vienu, tiek kitu atveju mūsų kariuomenė tikrai nepajėgi apginti šalį nuo rimtesnės agresijos. Tai nereiškia, kad kariuomenės reikia apskritai atsisakyti – tiesiog persvarstyti jos vaidmenį. Taip pat ir apie tai, ar karinės grėsmės šiandien vis dar yra svarbiausios, ar nereikėtų daugiau investuoti ne į patrankų mėsą ir šautuvus, o į internetinį saugumą, ne vien tik kalbėti apie energetinį saugumą, daugiau dėmesio skirti galimoms įtakoms politikai ir ekonomikai. Būtent pastarosios, subtilesnės, agresijos priemonės atrodo daug labiau tikėtinos šiuo metu nei brutali jėga. Bet palikime tai nuošalyje ir susikoncentruokime ties situacija tokia, kokia ji yra dabar.

Svarstant tarp dviejų modelių – privalomo ir savanoriško – reikėtų paliesti keletą esminių skirtumų. Privalomi mokymai turėtų keletą pranašumų. Pirmiausia, visi jauni žmonės būtų traktuojami lygiai, kaip turintys vienodas teises ir pareigas, o tai labai svarbu. Kartu tai lemtų didesnį efektyvumą jei jau kalbame apie tikrą šalies gynybą, nes turėtume potencialiai didesnį pasirengusiųjų skaičių (jei tartume, kad per trumpą laiką įmanomas realus pasirengimas). Tačiau šiuo atveju sunku pasakyti kokie esminiai skirtumai nuo šauktinių kariuomenės ir ar karinis rengimas netaps dar vienu privalomu nemalonumu, kurio stengiamasi visais būdais išvengti. Kita, visiškai pragmatinė, problema – kaip valstybė šiuo metu išgalėtų finansuoti tokius mokymus. Šia prasme daug geresnis variantas būtų savanoriškumo principo įtvirtinimas. Mokymus rinktųsi tie, kurie norėtų, jaustų pareigą ir būtų motyvuoti, tokia motyvacija galėtų būti tiek patriotiškumas, tiek požiūris į tokias pratybas kaip į vertingą gyvenimo patirtį, kuriam pagrįsti būtų galima rasti nemažai argumentų. Kitaip tariant, grynai techninis projektas įgytų ir tam tikrą dvasią. Deja, savanoriškumo principą neabejotinai sugadintų planuojama atlygio sistema. Planuojama, kad baigusieji karinio rengimo kursus turėtų pranašumą, tarkime, stojant į universitetus, ne pirmą kartą pasigirsta kalbos ir apie pirmenybę pretenduojant į valstybės tarybą. Kitaip tariant, iš patriotinio reiškinio mėginama padaryti savanaudiškumo realizaciją iš vienos pusės bei diskriminacinę praktiką iš kitos. Susidarytų keista praktika, kuomet, tarkime, į valstybės tarnybą priimama ne pagal kompetenciją, o pagal pašalinius kriterijus. Arba, tarkime, jei karinius mokymus perėjęs asmuo automatiškai gautų valstybės finansuojamą krepšelį stodamas į universitetą nepriklausomai nuo egzaminų rezultatų. Pirmoji praktika vestų prie neišvengiamo darbo kokybės (kuri ir taip neretai nėra labai aukšta) smukimo, antroji – prie dar ryškesnio protų nutekėjimo. Žinoma, galima mėginti populistiškai teigti, kad tikslas pateisina priemones, bet tiesa kitokia – joks tikslas nepateisina žalingų priemonių.

Dar didesnis paradoksas atsiskleidžia vertinant pačių krašto apsaugos sistemos vadovų požiūrį į savo sritį bei į jaunus žmones. Jei bus įtvirtinta „paskatinimų“ sistema, kartu bus akivaizdžiai pripažinta, kad valstybės gynyba nėra žmonių prioritetas, norint kad žmonės prie jos prisidėtų, reikia „ dalinti saldainius“, t.y. savotiškai sukčiauti. Kartu pripažįstama ir politikos, kaip valstybės valdymo, nesėkmė, žlugęs bandymas įtraukti žmones į valstybės gyvenimą, taigi ir paskatinti juos jaustis atsakingais už valstybės likimą (jei manytume, kad toks bandymas realiai, o ne formaliai, egzistavo). Toks pripažinimas būtų teisingas, bet geriau jau atviras ir be papildomų neigiamų pasekmių, be valstybės gynimo proceso sumaterialinimo bei pavertimo visiškai tiesioginiais ir neužmaskuotais (priešingai nei būna normaliomis aplinkybėmis) savanaudiškais mainais.

Pabaigti būtų galima savotišku moralu. Tiesiog pabrėžiant, jog žmogus turi jausti, kad jam gera ir svarbu gyventi konkrečioje valstybėje. Tada jis ir pats, niekieno neprašomas, eis ją ginti. Nes žinos, kad gina savo paties reikalą, savo paties interesus. Jokia sintetika to nepakeis. Tačiau būtent šio pojūčio Lietuvoje labiausiai ir trūksta, būtent šia kryptimi orientuotos politikos, išskyrus tuščius pasvarstymus apie tai, kaip mokykla turėtų mokyti patriotiškumo (kitaip tariant, indoktrinuoti, priversti „susiprasti“), nematyti…

Susitiksime rugsėjį

Kaip ir buvo galima tikėtis, politinė arena Lietuvoje pilnėja. Galima tikėtis, beje, buvo ne tik dėl to, kad rinkimai artėja, bet ir dėl to, kad jie vyks pagal naujas taisykles, leisiančias gyventojams atstovus savivaldoje rinkti ne vien iš partijų atstovų. Itin gilus nusivylimas pastarosiomis reiškia, kad šuolis jei ir nebus būtinai kokybinis, tai kiekybinis – neabejotinai. Naujų politinių darinių (net jei jie oficialiai taip nesivadins) artimiausiais mėnesiais pasipils kaip grybų po lietaus.

Kurti nevyriausybines organizacijas, kurių tikslas iš esmės yra dalyvauti politinėje veikloje (savivaldos rinkimų atveju, neleidus joms dalyvauti tiesiogiai, šios organizacijos dalyvaus kaip kandidatų kėlimo mašinos), skatina keletas veiksnių, pagal kuriuos jas galima skirstyti ir į kategorijas. Pirmosioms turėtų priklausyti vieno ar kelių asmenų interesams tenkinti skirtos organizacijos – pavadinkime jas privačiais rinkiminiais aparatais. Priežastis – reikalavimai individualiems kandidatams, kurie yra analogiški reikalavimams, skirtiems politinėms partijoms. Vadinasi, norintysis dalyvauti rinkimuose už savęs privalo turėti (formalią arba ne) struktūrą, kuri užsiimtų rėmėjų parašų rinkimu, finansų paieška, kampanijos organizavimu ir pan. Formalios organizacijos pranašumas prieš neformalią grupę yra tas, kad maskuodamasis šiuo dariniu kandidatas gali prisistatyti ne kaip siekiąs savo individualių tikslų, o ginantis tam tikros grupės (gyvūnų mylėtojų, mamų, žvejų, krepšinio fanų ir pan.) interesus – pasivadinti, tarkime, Mamų aktyvumo institutu (taigi ir šios grupės atstovais) gali bet kas, reprezentatyvumas čia nėra itin svarbus, o papildomų balų medžiojant balsus tai tikrai duoda. Kitą grupę sudaro platesnių užmojų organizacijos besirengiančios kelti didesnį kandidatų skaičių ir ne vieno rajono mastu. Jas galima pavadinti netgi miniatiūrinėmis pseudopartijomis. Jų pranašumai prieš tikrąsias yra keli (kalbant apie praktinius pranašumus, o ne psichologinius, tokius kaip pats žodžio „partija“ nepadorumas). Pirmiausia, pats įkūrimas žymiai paprastesnis. Nereikia tūkstančio steigėjų – užtenka kelių ar keliolikos, nereikia derinti įstatų su Teisingumo ministerija ir tvarkyti kitų formalumų. O antra (ta ne mažiau svarbu), taip išvengiama finansavimo apribojimų ir kontrolės, kuri partijų atveju yra pakankamai griežta, kai tuo tarpu įvairios NVO savo lėšas gali gauti ir naudoti beveik kaip patinka, laikydamosi tik pačių menkiausių apribojimų.

Nestebina ir faktas, jog pirmosios kregždės pasirodė būtent pastaruoju metu. Tai sietina vėlgi su keliomis priežastimis. Paprastesnioji iš jų – buvo laukiama galutinio rinkimų procedūros nustatymo ir iškart po jo suskubta registruotis. Antroji – giluminė ir dar svarbesnė – yra ta, kad artėja tas laikas, kuomet iki rinkimų dar galima spėti išgarsėti, tačiau nelieka laiko išsamiai dėstyti savo programą, nuostatas ir vizijas, kurios (arba kurių nebuvimas) gali turėti ir neigiamą poveikį (akivaizdu – visiems iškart neįtiksi, o būtent to dažniausiai siekia naujieji politiniai dariniai). Tačiau jei galima tikėtis kone naujokų lavinos, vadinasi, reikia ir kažkaip išsiskirti iš šios masės, kažkaip būti pastebėtam. Pažvelkime į keletą pastarojo meto naujienų.

Įdomi yra viena iš naujai įsikūrusių organizacijų, pasivadinusi „Mūsų reikalas“. Visų pirma savo radikalaus mokslinio pozityvizmo pozicija. Postuluojamas šūkis, neva viską išgelbės mokslas, jo dėsniai valdys politiką, visuomenės gyvenimą, diplomatiją ir ką tik nori. Ką gi – šūvis visai taiklus, turint omenyje nesenas apklausas, rodančias, kad Lietuvos gyventojai labai mielai atiduotų valdžią ekspertų Vyriausybei atsisakydami partinės politikos. Tad akivaizdus siekis įtikti būtent šiam visuomenės segmentui. Kita vertus, esama užmaskuoto paradokso. Nes kita programos dalis skelbia, jog organizacijos tikslas yra maksimaliai priartinti valdžią prie žmonių, suteikti eiliniams piliečiams kuo daugiau galios. Įdomu, kaip tai įmanoma suderinti su fundamentaliai antidemokratiniu (ir antipolitiniu apskritai) moksliniu pozityvizmu, skelbiančiu, kad yra kažin koks protas, kuris vienintelis tiksliai žino, kaip reikia valdyti ir kokius sprendimus priimti, o diskusijos eliminuojamos, nes jos iš principo nesiderina su disponavimo teisingu žinojimu (moksliniu ar kokiu kitu) sąvoka. Kita vertus, reikia pripažinti, kad tokie skirtumai matosi tik gerai įsigilinus, ką daryti eiliniam rinkėjui neretai tiesiog tingisi. O skamba abu šūkiai gražiai.

Antruoju pavyzdžiu norėčiau laikyti (kaip netikėta!) Drąsiaus Kedžio šalininkus, besivienijančius į visokius „kelius“ (mažiausiai du). Ką dar naujo galima pasakyti apie juos? Ogi įdomus sutapimas (tiksliau visai ne sutapimas – politikoje jų tiesiog nebūna) – rudens sezoną prieš rinkimus TV ekranuose pasirodys serialas apie kovą su pedofilais „Drąsos kaina“. Auditorija garantuota, fanų klubo mobilizacija balsavimui taip pat mobilizuota. Be to, serialas turi nuolatinio priminimo pobūdį – tai gerokai efektyviau už kažkada Rolando Pakso išmėgintą filmo apie save (nors oficialiai ne apie save) demonstravimą rinkimų išvakarėse.

Ką gi… lauksime tęsinio.

Paradoksalu, tačiau demokratinė pasitikėjimo kultūra yra pagrįsta nepasitikėjimo institucionalizacija ir įtvirtinimu. Daugelis pamatinių demokratijos principų rodo egzistuojančią nuomonę, kad viena ar kita institucija gali piktnaudžiauti galia bei poreikį tokio piktnaudžiavimo galimybes apriboti įvedant atskaitomybės sistemą. Tačiau tuo pačiu metu kuo stipresni saugikliai, tuo labiau pasitikima institucijomis, nes žinoma, kad jos neturi galimybių nukrypti. Vadinasi, kuo gilesnis įteisintas nepasitikėjimas, tuo didesnį pasitikėjimą jis sukuria. Esama devynių šios tezės iliustracijų.

Demokratija iš principo įtari bet kokios galios atžvilgiu ir reikalauja jos pagrindimo, t.y. legitimumo. Toliau pažymėtini reguliarūs rinkimai bei aiškiai apibrėžti kadencijų terminai. Tai rodo netikėjimą, kad valdantieji sutiks savanoriškai užleisti valdžią kuomet ateina laikas, o jų veikla, kurios kokybe taip pat nepasitikima, atiduodama reguliariam įvertinimui. Kritišką vertinimą ir stebėseną užtikrina taip pat ir opozicija. Dar daugiau – nepasitikėjimą liudija valdžių atskyrimo principas, stabdžių ir atsvarų mechanizmas bei institucijų kompetencijų ribos. Tai aiškiai nurodo nuomonę, jog institucijos bus linkusios monopolizuoti sprendimų priėmimą bei piktnaudžiauti galia. Tai papildo įstatymo valdžia bei teismų nepriklausomumas, kuris nurodo nepasitikėjimą tiek piliečių, tiek institucijų spontaniška gera valia. Penkta, yra konstitucionalizmo ir teisinio peržiūrėjimo principas, kuris rodo įstatymų leidėjų numanomą norą peržengti jiems suteiktų galimybių ribas. Šešta, sąžiningo proceso įtvirtinimas, reiškiantis, kad yra nepasitikima teismais, kurie gali būti šališki ar stokoti kompetencijos – tam sukurtos apeliacinės institucijos. Septinta, pilietinės teisės, kurių suformulavimas rodo netikėjimą, kad valdžios institucijos savo noru užtikrintų svarbiausius piliečių poreikius. Paskutinis yra laisvos informacijos sklaidos ir priėmimo principas, rodantis, kad tiek institucijos, tiek piliečiai gali stengtis apriboti kitokią nuomonę.

Nepasitikėjimas šiuo atveju yra teigiamas, nes jis leidžia mums tikėti, režimo teisingumu ir mūsų, gyvenančių jame, saugumu, taigi ir pasitikėti sistema, kuri yra apsaugota nuo pasitikėjimo išdavimo.

Dar vienas svarbus pastebėjimas – reakcija į institucionalizuoto nepasitikėjimo mechanizmų veikimą itin priklauso nuo jau egzistuojančios kultūros. Nepasitikėjimo kultūroje šis apsaugos aparatas dažnai, greitai ir stipriai mobilizuojamas siekiant tikrinti ką tik įmanoma ir kiek tik įmanoma. Jo hiperaktyvus veikimas tarsi parodo žmonėms, kad nepasitikėjimas buvo ne veltui, kad pasitikėjimo išdavimai plačiai išplitę sistemoje, o tai galiausiai tampa save išpildančia pranašyste, dar labiau stiprinančia nepasitikėjimą. Tuo tarpu pasitikėjimo kultūroje šis aparatas traktuojamas kaip paskutinė galimybė ir naudojamas tik kartais. Tai parodo žmonėms, kad jų pradinis pasitikėjimas buvo pagrįstas, jo išdavimai reti ir menki, o toks nusistatymas dar pagilina pasitikėjimo kultūrą.

Taigi svarbios ir išankstinįs nuostatos. Grynai suvokimo dalykai greitai yra eksternalizuojami ir objektyvizuojami per praktikas, kurių gajumą užtikrina socializacija. Kitaip tariant, elgsenos veiksniai praranda savo pirminį giluminį pamatą ir tampa grynai kasdienio elgesio kultūros dalykais. Pavyzdžiui, jei vyresniosios kartos žmogus, gyvenęs sovietinės okupacijos laikotarpiu, puikiai suvokė, kodėl valstybė yra svetimas ir nepatikimas darinys, jo vaikai, socializacijos metu perėmę nuostatas bei su jomis susijusias elgsenas, suvokia valstybę kaip blogą jau pačią savaime bei toliau taiko tas pačias praktikas ir nepriklausomoje Lietuvoje nepaisant pasikeitusių aplinkybių, kadangi šio skirtumo pajauta slypi jau anapus.Tol, kol vyksta formavimo(si) procesas, yra suvokiamos alternatyvos bei galimas sąmoningas pasirinkimas. Tuo tarpu priimtas normas įsocializuojant, alternatyvos suvokimas išnyksta. Kiekvienas toks įsocializuotas status quo yra linkęs save konservuoti ir priešintis kitokių koncepcijų įgyvendinimui atrodydamas esąs vienintelis logiškas, natūralus variantas net tada, kai žiūrint objektyviai atrodo atgyvenęs ir menkai tinkamas esamoms aplinkybėms.

Pirmiausia reikia pripažinti, kad lietuvių nacionalizmas (kaip ir bet kurios tautos nacionalizmas) – itin plati tema ir tokios apimties tekste negalima išreikšti nieko daugiau, kaip tik keletą idėjų. Kelias įdomesnes pastabas ir pamėginsiu pateikti.

Lietuvių nacionalizmas, atsiradęs po 1863-ųjų, didžiąja dalimi buvo nenumatyta rusinimo politikos pasekmė – studentų nukreipimas į Sankt Peterburgą, o ne į Varšuvą, mokyklų depolonizacija (ir tuo pačiu rusifikacija) sukėlė atmetimo reakciją, o rusų kultūra lietuviams pasirodė mažiau patraukli nei lenkų. Tad buvo pradėta ieškoti kito kelio ir juo tapo lietuvių kalba.

Buvo remiamasi iš esmės įsivaizduojama viduramžių LDK, atmetant laikotarpį nuo Liublino unijos iki padalijimo kaip netinkamą (nes politiškai neparankų dėl ryšių su Lenkija). Buvo iškelta kalba, kuri toje valstybėje neturėjo reikšmingesnio politinio statuso, sureikšminta santykinai menka tą valstybę sudariusi grupė (lietuvių valstiečiai). Tuo tarpu realūs politinės ir kultūrinės šios valstybės tradicijos tęsėjai (bajorai) staiga tapo tautos išdavikais. Viena labiausiai provokuojančių versijų sako, kad visa tai buvo daugiausia iš valstiečių kilusios nepasiturinčios naujosios lietuvių inteligentijos savotiškas (nebūtinai sąmoningas) kerštas. Kartu tai leido dėl visų nesėkmių apkaltinti užsieniečius bei išaukštinti liaudį. Šių pokyčių stiprumą liudijo net ir abėcėlės pokyčiai – iš čekų perimtos š, č, raidės v vartojimas vietoj w ir pan. Tokiu būdu ir laikraštis, iš pradžių ėjęs kaip „Auszra“, vėliau tapo „Aušra“. Ir vis dėlto paradoksalu, bet nuo įtakų apsisaugoti nepavyko. Galima aptikti įdomių lenkiškų kūrinių parafrazių netgi svarbiausiuose Lietuvos valstybingumo simboliuose, pvz. garsusis šūksnis Litwa! Ojczyzna moja iš tuo metu tik lenkiškai egzistavusio „Pan Tadeusz“ tapo pirmąja būsimojo mūsų himno eilute „Lietuva, tėvyne mūsų“.

Įdomu, kad šiandien mes nepripažįstame didelės dalies savo literatūros, nes ji buvo parašyta lenkiškai, tačiau puikiai integruojame dalį kitų meno formų, sukurtų lenkiškai kalbėjusiųjų. Tarkime, užsimerkiame prieš faktą, kad tarkime, Čiurlionis lietuviškai išmoko tik pačioje gyvenimo pabaigoje, priverstas žmonos.

Tuo metu buvo sukurtas mitas, neva viduramžiai buvę šlovingi, o ankstyvieji naujieji laikai – gėdingi, gajų iki šių dienų. Šis Basanavičiaus modelis – totalitarinis, kur iš tautos bei jos galimos praeities yra padaromas stabas, kuriam kiekvienas tautos atstovas privalo atnašauti savo gyvenimo auką. Tapatybė statiška, nekintanti, kartą ir visiems laikams suformuluota. Tautinis religingumas, nukertantis bet kokias santykių galimybes.

Po 1918-ųjų Lietuva buvo atkurta siaurai etninėse ribose ir politinės aplinkybės, susiklosčiusios tarpukariu, tik dar labiau skatino šį savęs atskyrimą. Bet kuriuo atveju, susikūrusios naujos tautinės valstybės vertė rinktis tai, ko niekuomet nebuvo – etninę-nacionalinę tapatybę. Čia galima aptikti itin įdomių pavyzdžių. Tarp jų – du pusbroliai poetai: Oskaras Milašius (beje, gimęs dabartinėje Ukrainoje) – Lietuvos atstovas prie Tautų Lygos bei Lietuvoje, netoli Kėdainių, gimęs Czeslaw Milosz – vienas ryškiausių lenkų kultūros atstovų ir Nobelio premijos laureatas (beje, paradoksalu, bet nemaža dalis radikaliau nusiteikusių lenkų Miloszo nepripažino, laikė jį svetimu, „lietuviu“). Dar drastiškesnis – du iš Žemaitijos kilę broliai. Vienas, save vadinęs Stanislovu Narutavičiumi, buvo Lietuvos Tarybos prezidiumo ir pirmosios Lietuvos Vyriausybės narys, o kitas, save vadinęs Gabriel Narutowicz, buvo pirmasis Lenkijos prezidentas. Kitaip tariant, tautinės skirtys buvo tiek neakivaizdžios, kad nesulaukdavo sutarimo net ir tarp šeimos narių.

Šį darbą pabaigė sovietinės okupacijos laikotarpis, kuomet identifikavimasis su politiniu dariniu tapo nebeįmanomas. Išlikimas galėjo būti siejamas tik su etniniu pagrindu. Sovietmetis įnešė dar vieną pataisą – jei ankstesnė orientacija buvo į praeitį, į viduramžius, dabar ją pakeitė liaudis, valstietiškumo, kuriame anksčiau regėti tik sunykusių senųjų papročių likučiai, išaukštinimas ir suabsoliutinimas. Čia jau buvo nukirstos paskutinės istorinio tęstinumo galimybės. Tad į istoriją šiandien žiūrima kaip į vienos valstybės ar tautinės liaudies saviraišką, o ne kaip į kelių valstybių kuriamą bendrą likimą.

Šiuo būdu, žiūrint iš istorinės perspektyvos, įvyko transformacija iš atviros pilietinės valstybės, pasižymėjusios etnine, kultūrine bei religine tolerancija, kurią daugeliu aspektų galima vadinti tam tikru Europos Sąjungos prototipu, į uždarą, netolerantišką ir nepasitikėjimo persunktą bendruomenę, savo priklausymą tautai suvokiančią kaip duotybę, o ne kaip nuolat atnaujinamą įžado aktą mat etninei tautai priklausoma objektyviai, t.y. į ją gimstama, tuo tarpu politinei tautai priklausoma subjektyviai, vadinasi, pagal saviidentifikaciją bei pagal veikseną. Etninio tautiškumo išpažinėjui svetimas ar bent nieko nesakantis minėtasis apibūdinimas, esą lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi Lietuvos įstatymų. Čia galima įžvelgti ir tam tikrą istorinę – kultūrinę Lietuvoje išplitusios nepasitikėjimo, „apsukrumo“, galima pavadinti, teisinio nihilizmo, tendencijos ištaką.

Maža to, galima teigti, kad Senojoje Lietuvoje gyvavusi Palemono legenda buvo simptomiška mat ženklino elito sąmonės vektorių ir efektyviai integravo juos į Europos kultūrinę tradiciją. To akivaizdžiai stokoja lietuvio – valstiečio, iki XX amžiaus lindėjusio savo pirkioje, įvaizdis. Maža to, dar Basanavičiaus buvo pradėta formuoti visiškai kita Lietuvos ir Europos santykių koncepcija. Jis pirmasis siekė įtvirtinti Lietuvos moralinio ir civilizacinio pranašumo prieš degradavusią Europą įvaizdį. To ilgai ieškoti net ir šiandieniniame politiniame diskurse tikrai nereikia.

Kultūra – plati ir gana sunkiai apibrėžiama sąvoka, beveik kiekvienas ją suvokia savaip ir gali būti bent šiek tiek teisus. Šiuo atveju sąmoningai ignoruosiu meno sferą, bene dažniausiai populiariajame vartojime apibrėžiamą „kultūros“ vardu. Tiesą sakant, būtent vartojimo dažnumas ir mažina įdomumą apie tai kalbėti. Tad susikoncentruosiu ties keletu aspektų, kurie šiuo metu man yra aktualiausi.

Politinė kultūra

Šiek tiek pašmaikštaujant galima teigti, jog vienintelis konservatizmo laimėjimas šiandienos Lietuvoje yra faktas, jog net liberalūs politikai apgailestauja, esą mūsų šalyje nėra politinio gyvenimo tradicijų ir kultūros. Šis apgailestavimas yra paradoksalus dviem aspektais. Visų pirma, keista girdėti liberalą gailintis tradicijų. Visų antra, nebūna taip, kad nebūtų kultūros. Net Afrikos bušmenai ar pigmėjai turi savo kultūrą (kad ir kaip kai kurie žmonės nenorėtų to pripažinti), taip pat ir politinę. Tik kultūra kultūrai nelygu, dažnai jos būna net ir priešingos savo esme. Štai S.Huntington kultūrą laikė civilizacijos pagrindu, o civilizacijoms pranašavo pakankamai konfliktišką ateitį.

Kultūrą turi savybę veikti kaip elgesio, mąstymo, grožio normas apibūdinanti sistema, o jų neatitinkantis (etno)(ego)centriškai išvadinamas „nekultūringu“. Tad ką reikia daryti, kad Lietuvos politikoje būtum kultūringas (ne pagal mano anonimu palikto politiko, o pagal daugumos kriterijus)?

Reikalavimas numeris vienas: neturėti aiškios politinės ideologijos. Tai tiesiog neparanku, nes nepalieka pakankamai erdvės manevrams. Aišku, neblogai oficialiai krypti į kairę, bet tik oficialiai, nes kone visuotinai pripažįstama, kad realiai tikrų kairiųjų partijų Lietuvoje kaip ir nėra. Yra tokių, kurioms pagal pavadinimą tai lyg ir priklausytų, tačiau pasižiūrėjus į jų vykdomą politiką, pradeda aiškėti, kad kairumas mūsų krašte netvarus kaip gerokai apvytusi rožė, vyriausiojo sodininko kaita šiuo atveju nepadėjo. Ar šiuo metu Lietuvoje yra tikrų dešiniųjų? Taip, yra, maža to, jie tiek sudešinėjębei, kai kuriais aspektais, suklerikalėję, kad tariamos vertybės tampa svarbesnės nei žmogaus teisės.

Reikalavimas numeris du: neturėti nei draugų, nei priešų, tik interesą. Pastarasis dažnai vadinamas saldžiu vardu „valdžia“, ypač turint omenyje tai, kad neretai ji, pripažinkime, turi ir finansinę išraišką. Todėl koalicija bent kartą per kadenciją būtinai persiformuoja, buvę sąjungininkai tampa oponentais, staiga prisimena vieni kitų klaidas ir ima svaidytis abipusiais kaltinimais. Ne ką sudėtingiau mirtinais priešais tapti ir buvusiems partijos kolegoms. Arba politinei jėgai, deklaravusiai atsinaujinimą ir moralę, vos pamačius progą gauti neblogą postą, susidėti su toli gražu ne pačios geriausios geriausios reputacijos kolegomis.

Reikalavimas numeris trys: prie nieko neprisirišti. Šią taisyklę galima laikyti pirmųjų dviejų adaptacija individams. Ji turi gana aiškiai pamatuojamą išraišką: perbėgėlių iš vienos partijos į kitą kiekvienos kadencijos Seime vis daugiau ir daugiau. Tikrais kultūringumo etalonais galima laikyti tuos, kurie jau yra pakeitę ne mažiau nei tris politines jėgas, pageidautina, kad oficialios jų ideologijos neturėtų nieko bendra. Partijų skilimai į šias kaitaliones nepatenka, anokia tai egzotika. Motyvacija panaši, kaip ir antruoju atveju, tad daugiau apsistoti prie šio reikalavimo neverta.

Reikalavimas numeris keturi: nepamiršti, kad esi visuomet teisus. Net ir tuo atveju, kai tau grasinama apkalta ar atstatydinimu. Nieko čia baisaus: viso labo politinių oponentų sąmokslas. Blogiausiu atveju galima trumpam pasitraukti į kokią Lenkiją ar Rusiją, terminuota arba neterminuota emigracija šiais laikais juk yra norma. Bet užvis geriausia likti Lietuvoje ir iš paskutiniųjų priešintis, juk postas svarbiau už viską, ypač tada, kai aršiausiais kritikais tampa be bilieto įšokusieji į tavo paties traukinį. Nors būna tokių, kuriems net ir vykstant branduoliniam karui viskas būtų kaip vanduo nuo žąsies – neprireikia jokių regimų pastangų išlaikyti autoritetą kad ir kokie skandalai aplink griaudėtų. Nes jie ir tada dirbo Lietuvai…

Reikalavimas numeris penki: kalbėti ką nori. Vis tiek niekas netiki. O kalbėti ką nors reikia, nes kitaip nerodys per televiziją ir nespausdins laikraščiuose. Juk laikraščiams reikia kažkuo užpildyti savo puslapius, o televizija netransliuos tylos – žiūrovai nesupras. Taigi gali malti liežuviu be sąžinės graužimo. Dėl šios priežasties šou verslo patirties turėjimas – privalumas. Bent pradiniame karjeros etape. Vėliau, sako, prireikia ir kažkokių kitokių gebėjimų.

Skundų ir aimanavimų kultūra

Kultūrų būna įvairių, jau nekalbant apie begalę subkultūrų, į kurias neišvengiamai skaidosi mūsų žvilgsnis. Būna mėgiamos komandos palaikymo kultūra, automobilio vairavimo kultūra, jau nekalbant apie tokius prabangius dalykus, kaip vyno gėrimo kultūra. Bet gal geriau sugrįžti prie žemiškų dalykų bei tęsti kalbėjimą skundų ir aimanavimų kultūra. Štai Leonidas Donskis, ją apibūdina kaip vieną pokolonijinės sąmonės sindromo simptomų. Tačiau šiuo atveju aš naudoju tik reiškinio pavadinimą, nemėgindamas pretenduoti į minčių tęstinumą. Tik pateiksiu keletą pasiūlymų, ką žmogus turėtų daryti norėdamas būti kultūringas šiame kontekste.

Reikalavimas numeris vienas: nieko neveikti. Valdžia privalo nuspręsti už tave. Geriau tyliai keiksnoti savo išrinktuosius negu domėtis, kaip galima pagerinti savo ir kitų padėtį. Kovoti už savo teises taip pat nereikia, geriau tyliai susitaikyti su jų pamynimu. Nes kitaip nebus. Nes nuo žmogaus niekas nepriklauso. Tai kam dar eikvoti jėgas… Geriau kur nors prisigerti. Žinoma, pasitaiko, kad išgėrus kyla noras parlamento langus padaužyti, bet jis tik kartą per du dešimtmečius tampa realybe.

Reikalavimas numeris du: duoti kyšį. O paskui skųstis, kad nieko be pinigų šiais laikas nepadarysi. Išties paradoksali situacija: skundžiamės, o tuo pat metu, anot apklausų, kyšio ėmimą laikome visiškai normaliu dalyku ar bent jį toleruojame. Net mažam vaikui jau būna išaiškinta, kad be „vokelio“ geriau net kojos iš namų nekelti. Be „vokelio“ joks dėdė net piršto nepajudins. Ką ten dėdė – be „vokelio“ net skalbimo mašina neveiks. Vadinasi, buvimas kultūringu kainuoja…

Reikalavimas numeris trys: nepamiršti – „prie ruso“ gyventi buvo geriau. Ir tvarka buvo, ir pinigų buvo… ir normali stabili tiesa buvo, nereikėdavo nuolat pačiam mąstyti ir rinktis. Buvo aišku, kas geri ir kas blogi. Todėl dabar gero tono požymis yra praėjusių laikų gailėtis. Dar žiūrėti rusiškus televizijos kanalus ir klausytis rusiško radijo. Na, mažų mažiausiai, žiūrėti rusiškus filmus ir serialus be vertimo. Ir balsuoti už su Rusija susijusias politines jėgas. Nes Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė… ir taip toliau ir panašiai.

Reikalavimas numeris keturi: emigruoti. Geriau rinktis paprastesnį kelią negu mėginti likti ir ką nors keisti namuose (kodėl – žiūrėti pirmą reikalavimą). Išvykus laikyti save vakariečiu ir į namuose likusius tautiečius žiūrėti iš aukšto(„pas mus, Airijoje… o pas jus, Lietuvoje…“). Pasakoti tik sėkmės istorijas, vaizduoti save pasakų princu nors pjaustai agurkus sumuštiniams. Na o jei agurkų pjaustyti nesugebi ar nenori, visada gali pavogti kokio ispano automibilį ar užmušti kokią švedę bobutę. Tai irgi tam tikros kultūros požymis.

Pasitikėjimas yra būtinas veiksnys tam, kad susiformuotų visuomenę palaikančios jungtys, surišančios individus į grupes, o grupes – į stambesnius darinius, ką galima įsivaizduoti kaip piramidinę dalyvavimo ir asociacijos struktūrą, kur piramidiškumas labiau žymi komponentų kiekį. Ten, kur nėra pasitikėjimo, neįmanomas bendradarbiavimas (arba jis yra labai formalizuotas, pagrįstas daugeliu raštiškų susitarimų, saugiklių bei kitų kompensuojančių mechanizmų, mažinančių santykių efektyvumą bei intymumą, atitinkamai ir vertybinį statusą).

Pasitikėjimas gali būti trejopas: bazinis, reflektuotas ir kultūrinis. Pasitikėjimas, kuris bus arba nebus parodytas, kitaip tariant, rizika, kurią yra pasiryžtama prisiimti, priklauso ne tik nuo antrojo asmens savybių, ne tik nuo jo galimo patikimumo, apie kurį sprendžiu iš turimos informacijos (reflektuotas pasitikėjimas), bet ir nuo mano paties patiklumo. Patiklumas gali būti suvokiamas ir kaip asmeninė nuostata, perimta iš šeimos narių (bazinis pasitikėjimas) ar paremta praeities patirtimis, tačiau gali nurodyti ir šį tą daugiau. Tai gali būti tipinė žmonių orientacija, bendra didelei asmenų grupei, socialiai įtvirtinta, vadinasi, ir susijusi su sankcijomis, nukreiptomis prieš besielgiančius kitaip. Tai gali būti iš esmės kultūros dalis.

Reikėtų kalbėti apie pasitikėjimo ir nepasitikėjimo kultūras. Pasitikėjimo kultūroje, išskyrus tuos atvejus, kai antrasis asmuo yra akivaizdžiai nepatikimas, žmonės ne tik yra linkę pasitkėti vieni kitais, bet yra ir socialiai skatinami tai daryti.

Žmonės iš savo atstovų gali tikėtis tik instrumentinio veiksmingumo (kompetencijos, racionalumo, efektyvumo), pavyzdžiui, tikėtis, jog valdžia stimuliuos ekonomikos augimą, sustabdys nusikalstamumą, tačiau taip pat gali būti tikimasi aukštų moralinių standartų, pvz. kad valstybė saugos teisingumą, sąžiningumą, galimybių lygybę, o stipriausią pasitikėjimo lygį atspindi situacija, kai tikimasi globos – kad bus atstovaujami žmonių interesai, teikiama medicinos pagalba, kuriamos darbo vietos, socialinis saugumas ir t.t. Kuo aukštesnio lygmens reikalavimai keliami, tuo didesnis nusivylimas, jei jie neįgyvendinami. Jei bent subjektyviai suvokiama, kad pasitikėjimas nepateisinamas, galiausiai atsiranda aiškūs elgesio požymiai, tarkime, kalbant apie politinį gyvenimą, rinkėjai atmeta egzistuojančius mechanizmus. Tai jie gali padaryti nebebalsuodami rinkimuose arba balsuodami už naujas partijas (ypač antisistemines), politikus, kurie pozicionuoja save už tradicinio politikos lauko ribų arba mobilizuodamiesi į antisisteminius judėjimus. Kuomet toks pojūtis ir elgesys išplinta bei tampa nuolatiniu, galima kalbėti apie demokratinio atstovavimo krizę.

Tačiau tas pat galioja ir kasdieniam gyvenimui bei žmonių tarpusavio santykiams. Pasitikėjimo kultūra palengvina bendravimą ir bendradarbiavimą, suteikia platesnes veiklos galimybes. Pasitikėjimas kitu suteikia paskatą kitam tuo pačiu atsakyti ir man. Pasitikėjimu pagrįsti santykiai nereikalauja nuolatinio stebėjimo, tikrinimo ir saugiklių įvedimo, kas stipriai sumažina bendradarbiavimo kaštus. Pasitikėjimo kultūra taip pat skatina socialumą, bendradarbiavimą su kitais įvairiose asociacijose ir savanoriškose organizacijose, taip išplečia asmens veiklos lauką. Be to, pasitikėjimo kultūra skatina toleranciją, kitokių priėmimą, politinių ir kultūrinių skirtumų, kaip legaliai egzistuojančių pripažinimą. Galiausiai pasitikėjimas daug tvirčiau susieja asmenį su bendruomene, stiprina identitetą ir kolektyvinį solidarumą. Atitinkamai nepasitikėjimo kultūra paralyžiuoja žmogiškąją veiklą, skatindama konformizmą ar net akivaizdų pasyvumą. Antra, ji naikina socialinį kapitalą, o tai leda į izoliaciją ir atomizaciją, tarpasmeninių tinklų irimą. Kartu ji skatina gynybinį požiūrį į aplinką, priešiškus stereotipus, prietarus ir ksenofobiją.

Kitaip tariant, analizuojant pasitikėjimą ir nepasitikėjimą itin svarbu tai, dėl ko sutariama, kas priimama kaip esybė, kaip savaime suprantama, kas koduojama netgi kalboje. Mūsų kalba yra žaidimas, kuriame vadovaujamės gana aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis, kitaip tariant, kiekvienoje situacijoje yra tik tam tikras numeris galimų, taisykles atitinkančių ėjimų. Tai pasakytina ne tik apie kontekstą, kuriam tinka konkreti frazė (tarkime, frazė „Labas, kaip sekasi“ puikiai tinka dviejų draugų susitikimo žaidimui, tačiau jei aš šį klausimą lyg niekur nieko užuočiai vidutyje paskaitos, atrodytų mažų mažiausiai keistai). Atitinkamai ir tam tikri vertinimai gali būti atitinkantys žaidimo taisykles arba ne. Toks vertinimas, kaip „žmonės apskritai yra patikimi“ vienokias žaidimo taisykles pripažįstančioje bendruomenėje būtų traktuojamas kaip savaime suprantamas, kitokias – kaip mažų mažiausiai kvailas ar naivus.

Reikia pripažinti, kad nepasitikėjimo kultūra į pasitikėjimo kultūrą evoliucionuoja daug lėčiau nei vyksta atvirkštinis procesas. Šiai evoliucijai reikalingos ir tam tikros specifinės sąlygos. Visų pirma, privalo egzistuoti normatyvinis nuoseklumas: normos, nuostatos ir reikalavimai turi būti aiškūs bei lengvai suvokiami ir neprieštarauti vieni kitiems, jų formavimo sistema – skaidri, atvira ir matoma, kontroliuojančios institucijos privalo veikti bešališkai tačiau pernelyg nekristi į akis, dalyvauti procesuose tik kaip paskutinės vilties žaidėjas, nesant kitų būdų problemoms išspręsti. Galiausiai pati socialinė ir politinė sistema turi būti stabili. Čia, akivaizdu, yra didelis rezervas politiniams ir instituciniams procesams, ypač teisėkūrai. Žinoma, kartu pasitikėjimas gali būti kuriamas ir tiesiog pavyzdžiu, dažniau kasnieniniu nei vienkartiniu heroišku.

Kalbant apie politinį stabilumą, labai svarbu suvokti, jog politinė arena negali ir neturi būti homogeniška. Nesutarimai, ginčai ir debatai čia yra natūralus procesas, vienintelė teisinga pozicija nėra demokratinei santvarkai būdingas reiškinys. Vadinasi, nėra iki galo pagrįstas reikalavimas, esą „tegu politikai baigia politikuoti ir eina dirbti“. Rinkėjams labai svarbu įsisąmoninti, jog politikai gali būti vienodai nusiteikę siekti bendrojo gėrio net jei nesutaria tarpusavyje, svarbiausia – kad lojalumas grupiniams ar asmeniniams interesams neužgožtų lojalumo valstybei.

Išaugęs pasitikėjimo lygmuo duoda mažiausiai keletą teigiamų rezultatų. Pirma, jis naudingas ekonomikai, nes tiek skatina bendradarbiavimą, tiek sumažina papildomus kaštus, kurių reikalauja saugumo priemonių užtikrinimas. Tai skatina kurti ambicingesnius ir pelningesnius projektus. Kartu aukštas pasitikėjimo lygis efektyviai integruoja skirtingus visuomenės segmentus, sumažindamas skirtį tarp „mes“ ir „jie“ kategorijų. Galiausiai pasitikėjimas stiprina socialinę ir politinę tvarką, skatindamas taisyklių laikymąsi.

Visuomenės susiskaldymas veda į uždarų grupių susiformavimą. Grupės viduje susidaro pasitikėjimo ryšiai, pagrįsti panašumu bei bendrų interesų suvokimu, tačiau tai blokuoja ar bent jau apsunkina platesnių ryšių formavimąsi. Nepasitikėjimas ir įtarumas atsiranda, kai individai priskiria patikimumo stoką kitų teiginiams ar įsipareigojimams bei priešiškus motyvus ar apgaulingus ketinimus jų veiksmams, ypač situacijose, kuriose esama neužtikrintumo ar dviprasmiškumo, kalbant apie jų elgesio priežastis; „istorija pagrįstos“ nepasitikėjimo ir įtarumo formos formuojasi laikui bėgant, pavyzdžiui, nepasitikėjimas yra glaudžiai susijęs su pakartotinais pasitikėjimo išdavimo atvejais, patologinis, iracionalus nepasitikėjimas charakterizuojamas nelanksčios, tvirtos, nekintančios tendencijos elgtis įtariai, nepriklausomai nuo situacijos ir tokio elgesio pasekmių. Galiausiai kolektyvinė paranoja  yra atsakas į kolektyvinį tikėjimą, klaidingą ar pervertintą, kuris kyla manant, kad piktavališka kita grupė ar grupės priekabiauja, grasina, kenkia, pavergia, persekioja, kaltina, neteisingai elgiasi, kankina, menkina, šmeižia. Ten, kur praktikuojamas uždarumas, asmuo yra viso labo keleto grupių narys, todėl linkęs suabsoliutinti grupių ribas ir lengviau pasiduoda “kitų” demonizavimuo, kai tuo tarpu asmuo, priklausantis daugeliui grupių, suvokia šių ribų sąlyginumą ir yra labiau linkęs bendradarbiauti su kitų grupių atstovais. Mažiau pilietiškas, mažiau susaistytas su kitais asmuo mažiau pasitiki kitais, pats yra mažiau suinteresuotas laikytis taisyklių, o ten, kur mažesnis pilietiškumas, didesnė politikų dalis kilusi iš uždaro elito rato ir politikai ten apskritai mažiau linkę pasisakyti už lygybę ir taip patenkame į uždarą ratą.

Minint Žalgirio mūšio metines neišvengiama kalbų apie vienos ar kitos tautos nuopelnus. Tačiau kalbėti apie tai, kaip bebūtų, yra šiek tiek anachronizmas. Na nebuvo tų tautų XV amžiuje ir tiek. Bet pamėginkime pažiūrėti, kaip gi jos atsiranda.

Pirmoji strategija meta iššūkį požiūriui, esą tautos atsirado anksčiau už valstybes, nes istorija mus moko, kad iš tikrųjų vyko priešingas procesas: galima aptikti pėdsakų valstybių, egzistavusių jau prieš 5000 metų, kai tuo tarpu tautos – ne ankstesnis nei XVIII, o didžiąja dalimi – XIX amžiaus produktas. Žinoma, egzistavo kultūriniai ir gyvenimo būdo skirtumai tarp įvairių žmonių grupių, bet jie nebuvo asocijuojami su politinėmis ar teritorinėmis ribomis. Tuo pat metu papročiai to paties karaliaus valdomoje teritorijoje galėjo skirtis itin stipriai, o aristokratija ir dvasininkija – vieninteliai vertais dėmesio laikyti bruožai – kaip tik turėjo itin daug panašumų nepaisant valstybių sienų ir priklausė platesnei kultūrinei erdvei. Tad tautos koncepcija pirmiausia sietina su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų ištakomis. Vėliau šią idėją iškristalizavo, sutaurino ir išpopuliarino romantizmas, priskyręs naujai sugalvotoms tautoms herojus, mitus, simbolius ir kitas joms „būtinas“ charakteristikas. Tačiau net ir tada „tauta“ neturėjo jokios svarbos politinėje arenoje, kol neišaugo naujas elitas, prisiskaitęs romantinių istorijų – vadinamasis „tautų pavasaris“ yra geriausias to pavyzdys. Dar daugiau – tyrimai rodo, kad reikėjo sulaukti XX amžiaus pradžios, kol toks elitas sulaukė išties plačios masių, kurioms skelbėsi atstovaująs, paramos. To priemonės – spauda, sukūrusi bendrą informacinę erdvę ir švietimo sistema, o paskui – socializacija, padariusi tapatinimąsi su teritoriniu dariniu savaime suprantamu. Susikūrus nacionalinėms valstybėms itin svarbiu tampa valstybės prievartos aparatas plačiąja prasme kaip kategorizacijos, galimybės nustatyti, kas yra kas priemonė.

Galima galvoti ir taip: individai siekia įgyti pozityvų savęs vertinimą, o jo dalis – priklausymas socialinėms grupėms. Čia indentifikaciją apibrėžia dvi dimensijos. Pirmoji jų yra kognityvinė (pažintinė) – žmonės linkę supaprastinti, sutvarkyti ir surūšiuoti aplinką į grupes bei kategorijas, šiuo atveju – į žmonių grupes. Kai šios grupės apibrėžiamos, išryškinami tarp jų neva egzistuojantys skirtumai, nes tai šį skirstymą į grupes pateisina ir padeda išlaikyti, nepriklausomai nuo tokio skirstymo objektyvumo. Dar daugiau – tik apibrėždami kitus, kaip besiskiriančius nuo mūsų, mes galime nustatyti savo pačių ypatingumą. Antroji yra afektyvi, arba emocinė, dimensija – jei aš priklausau grupei, kuri man atrodo svarbi, teigiamai vertintina, vadinasi, aš ir pats jaučiuosi teigiamai vertintinas. Neigiamas tokios strategijos aspektas – mėginimas nuvertinti kitas grupes ir taip sustiprinti savosios pozicijas. Šios teorijos taip pat teigia, kad teritorinis identitetas gali būti sąmoningai pasirenkamas, t.y. priklausomai nuo to, ko siekiu, galiu tapatintis su savo regionu, valstybe, žemynu ar net laikyti save pasaulio piliečiu.

Bandant integruoti abu požiūrius bet kuriuo atveju tenka pripažinti, kad identifikacija neatsiranda iš vakuumo, bet iš socialinės aplinkos, kuri yra už ją ankstesnė. Šioje aplinkoje išskirtinos institucijos, pagrįstos ideologinėmis sistemomis bei turi galią priversti pripažinti savo sprendimus ir individai, naudojantys saviidentifikacijos strategijas taip, kad maksimizuotų gaunamą pasitenkinimą ar gautų priėjimą prie  resursų, kuriuos laiko svarbiais (simbolinių, materialinių, emocinių ir t.t.). Kitaip tariant, identifikacija visuomet yra išorinių jėgų, spaudimo ir įtampų rezultatas. Institucijų lygmeniu tai kartais dar vadinama simboline prievarta, individų lygmeniu – įtaka. O kuomet identifikacija jau nusistovi, ji yra palaikoma socialinių santykių.

Vis dėlto egzistuoja ir vidurio lygmens teorijos poreikis, kuriame saviidentifikacija susiduria su kitų priskirta identifikacija. Čia pažymėtina, kad individai veikia socialiniuose tinkluose, kurių struktūra riboja, bet ne nulemia veiksmus, kuriuos galima atlikti. Pozicija šiuose tinkluose yra rodiklis, nulemiantis tikslo ir motyvacijos suvokimą. Kuo stipresnis ryšys su asmenine bendruomene, tuo jis stipresnis ir su įsivaizduojama teritorine bendruomene, nes pirmoji, būdama aiškiai apčiuopiama, taronauja kaip antrosios, kuri nėra nei fiziškai, nei kognityviai aprėpiama, pakaitalas. Tokiu būdu asmeninės bendruomenės tampa itin svarbios teritorinėms bendruomenėms.