Kurį laiką buvo galima stebėti gana darnų aukščiausių šalies pareigūnų trio veikimą, žinoma, čia turimas omenyje laikotarpis po A. Valinsko atstatydinimo. Vis dėlto nauji metai – nauji vėjai, tikriausiai taip būtų galima pavadinti. Galima netgi pasakyti – įvyko tam tikras jėgų persigrupavimas, kurio, beje, anksčiau ar vėliau buvo galima laukti. O formaliai tai įvyko dėl vieno žmogaus – užsienio reikalų ministro V. Ušacko.

Iki šiol premjeras A. Kubilius nedrįsdavo stipriau pasipriešinti prezidentei. Tai natūralu – kai esi toks nepopuliarus ir turi reikalų to tokia populiaria bei valdinga asmenybe, kai tiek opozicija, tiek koalicijos partneriai ne tik nuolat bamba, bet neretai ir kaišioja pagalius į ratus, noromis nenoromis supranti, jog metas konfliktui ir naujo fronto atidarymui itin netinkamas. Tiesa, buvo įskelta keletas kibirkščių formuojant biudžetą, kai premjeras leido sau gana irzlias pastabas prezidentės atžvilgiu, tačiau galų gale vis tiek neliko nieko daugiau, kaip paklusti ir įgyvendinti iš esmės populistinius valstybės vadovės reikalavimus. Bet kuomet debesys ėmė tvenktis virš jau trečio jo Vyriausybės ministro, premjeras, atrodo, nusprendė, jog užtenka būti Prezidentūros filialo vadovu. Išties, R. Dagio pašalinimas nebuvo itin skausmingas, A. Šemetą teko paaukoti, nors jo ir buvo labai gaila, net jei tas paaukojimas ir buvo paslėptas, vieną artimiausių A. Kubiliaus bendražygių išsiunčiant toli toli… iki pat Briuselio. Bet trečias kartas – to jau per daug.

Seimo pirmininkė I. Degutienė nuo pat savo išrinkimo kone pabrėžtinai demonstravo savo solidarumą su premjeru ne vien aktyviai neigdama savo galimybes ir ambicijas pakeisti A. Kubilių, bet ir užimdama panašias ar beveik identiškas pozicijas svarbiausiais klausimais (net jei nesutarimų ir pasitaikydavo, jie nebūdavo esminiai). Vis dėlto V. Ušacko atžvilgiu pozicijos aiškiai išsiskyrė. Tai natūralu – šis ministras niekada nebuvo labai mielas Tėvynės Sąjungai, jau vien dėl to, kad yra liberalas ir jį paskyrus pagal kvotą krikščionims demokratams priklausiusi ministerija – ir dar tokia svarbi ministerija – tarsi buvo padovanota, tarsi ir koalicijos partneriams, bet vis tiek ne „saviems“. Juolab kad patys krikščionys demokratai neabejotinai jaučiasi galį pasiūlyti pakankamai tinkamų žmonių į šią poziciją, visų pirma – A. Ažubalį, kuriam teko tenkintis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko postu. Atrodo, būtent jį naujuoju užsienio reikalų ministru norėtų matyti ir I. Degutienė. Maža to, V. Ušackas ir pats jau nuo pirmųjų darbo dienų pagilino skirtį tarp savęs ir Tėvynės Sąjungos imdamasis nuosaikesnės užsienio politikos nei didžiausios koalicijos partijos atstovams norėtųsi.

Apskritai V. Ušackas, atrodo, pradeda žaidimą va bank. Jis ne vien kiekviena pasitaikiusia proga demonstruoja pasitikėjimą savimi, atkakliai neigdamas, kad jo postas pavojuje bei kartodamas jaučiąs pasitikėjimą iš prezidentės, taip vis tampydamas katiną už ūsų. Jis leidžia sau ir tęsti tai, dėl ko užsitraukė D. Grybauskaitės nemalonę – viešai nesutikti ir demonstruoti alternatyvią nuomonę. Paskutinysis iš tokių atvejų – dėl prezidentės pareiškimų apie tai, jog reikėtų kviesti į kovo 11-osios minėjimą Rusijos ir Baltarusijos prezidentus. Netgi tada, kai visi svarbiausi šalies asmenys, kaip įprasta, kukliai palinksėjo galvomis vienbalsiai pritardami D. Grybauskaitės nuomonei, V. Ušackas paskelbė – A. Lukašenkai vėl apsilankyti Lietuvoje greičiausiai dar ne laikas. Priežastis labai paprasta – atsisakymas išduoti kaltinamuosius sausio 13-osios byloje, nes jie neva veikė teisėtai, gindami SSRS teritorinė vientisumą ir konstitucinę santvarką. Atkreiptinas dėmesys – tokia išvada baltarusiai paneigė patį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją faktą, kurio minėti ir būtų kviečiamas Baltarusijos prezidentas.

D. Grybauskaitės poziciją paaiškinti nesunku. Visų pirma, visiškai akivaizdu, jog ji, kaip asmenybė, tiesiog negali priimti kitokios pozicijos ir kiekvieną nuomonę, nesutampančią su jos, laiko iššūkiu. Visų antra, pats D. Grybauskaitės įvaizdis reikalauja turėti priešų, su kuriais kovojant būtų galima dar kartą pademonstruoti valią, ryžtą, drąsą bei pademonstruoti tvirtą ranką – visa tai, ko trokšta lietuvių tauta. Šiuo metu tokie priešai yra du: V. Ušackas (kurio likimas tautai iš esmės nelabai rūpi) ir generalinis prokuroras A. Valantinas (kurio likimas tautai netgi labai rūpi). Jų pašalinimas turėtų būti pagrindiniu Prezidentūros rūpesčiu artimiausiu metu. Tiesą sakant, tokia sistema primena primityvią gentį, kurioje genties vadas turi periodiškai įveikti priešą (fizinį, gamtinį ar mitinį) taip užtikrindamas apsivalymą, atsinaujinimą, vaisingumo rato apsisukimą, priešingu atveju pats yra rituališkai paaukojamas ir jo vietą užima naujas, pajėgesnis.

Rėkiėtų išskirti ir dar vieną veikėją, šį kartą – kolektyvinį. Tai koalicijos partneriai. Darosi akivaizdu, kad koaliciją reikia plėsti, tiksliau – sugrąžinti jau buvusią apimtį prisiviliojant Vienos Lietuvos frakciją. Taip pat akivaizdu, kad didieji Seimo neapsisprendėliai vien iš geros valios į koaliciją neis. Nors kol kas reikalauja tik postų Seime persidalijimo, savo atstovų Vyriausybėje neabejotinai norės. Tad smulkesnieji partneriai, turintys vos po keletą ministrų, yra itin suinteresuoti, kad L. Diniaus ir kompanijos apetitas būtų patenkintas bet kieno, tik ne jų sąlyga. Tokioje šviesoje matytini ir, tarkime, A. Masiulio pareiškimai apie pokyčių Vyriausybės sudėtyje galimumą. Pamate, kad kurio nors ne „savo“ ministro kėdė kliba, smulkieji neabejotinai pasistengs ją dar labiau paklibinti.

Suprantama, būtų klaidinga suabsoliutinti vieną epizodą pernelyg iškeliant jo svarbą. Vis dėlto ji puikiai iliustruoja tai, su kokiomis politinėmis (nekalbant apie nuolat aptariamas ekonomines) problemomis nuolat susiduria A. Kubilius ir jo Vyriausybė: prezidentės noras dominuoti, nuolatinis koalicijos partnerių bruzdėjimas ir įtampos pačios TS-LKD gretose. Maža to, esama akivaizdžių ženklų, kad opozicija vienijasi. Tai, kaip toliau seksis susidoroti su kylančiais iššūkiais, daug pasakys apie šios Vyriausybės ir, visų pirma, paties A. Kubiliaus politinį gudrumą ir stuburą.