Naujos sudėties Europos Komisija (EK) dar net nepradėjo darbo, o jau kelia nemažai aistrų. Jors prasidėjo Europos Parlamento nariams viešai suabejojus kai kurių pretendentų kompetencija, tačiau dabar, panašu, įgauna vis daugiau politinio atspalvio. Tai aktualu ir Lietuvai, nes tarp tų, kurių ateičiai EK iškilo pavojus, yra ir Lietuvos deleguotas A. Šemeta.

Kalbant apie A. Šemetą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad jis deleguotas be didesnių diskusijų ir konkurencijos, kas tik dar labiau sustiprina nuomonę, jog pagrindinė delegavimo priežastis – ne tinkamumas eiti pareigas, bet politiniai sumetimai. Tar tokių visų pirma paminėtinas noras jį pašalinti iš tuomet užimtų finansų ministro pareigų nesukeliant bereikalingų aistrų ir nesudarant tiesioginio atleidimo įspūdžio. Galbūt taip ir buvo mąstoma – dabar jį „iškomandiruosime“, o tada nors ir tvanas, jei ten ir netiks, jau bus ne mūsų rankomis. To rezultatus dabar ir matome – daugelis EP narių, klausiusių Lietuvos kandidato prisistatymo, jį įvertino kaip silpną.

Kita vertus, E. Šemeta – toli gražu ne vienintelis ir ne išskirtinis kandidatas. Tiesą sakant, net ne jis sukėlė daugiausia aistrų, kaip būtų galima pamanyti vadovaujantis lietuviškos žiniasklaidos pranešimais. Daugiausia aistrų neabejotinai sukėlė bulgarų kandidatė R. Jeleva, ir ne tik dėl savo kompetencijos – manoma, kad ji nuslėpė savo privačius interesus, o jos vyras yra įtariamas ryšiais su rusų mafija. Tikrai ne pati patraukliausia kandidatūra, matyt, tą supratusi ji nusprendė toliau posto nebesiekti, o Bulgarija į kandidato skyrimą šįsyk pažiūrėjo rimtai ir pasiūlė Pasaulio Banko viceprezidentę K. Georgievą, dėl kurios didesnių diskusijų, ko gero, nekils. Bet R. Jelevos klausimas, atrodo, virsta politiniu ir tokiu gali paversti visą naujos EK tvirtinimo procesą. Mat daugumą EP sudarantys dešinieji stojo ginti savo ideologinės „kolegės“ ir apkaltino kairiuosius suorganizavus susidorojimą. Viešai kalbama, kad gali būti imtasi ir taktikos „akis už akį“ – debesys ėmė tvenktis virš kairiųjų pažiūrų slovakų kandidato į EK M. Stevcovic, kuris prieš penkerius(!) metus neva yra pareiškęs rasistinio pobūdžio pastabų apie romų tautybės asmenis. Jei šis kandidatas taip pat būtų priverstas pasitraukti, būtų galima kalbėti apie gana rimtą politinį konfliktą Europos Parlamente, kuris paprastai garsėja partneryste tarp skirtingų pažiūrų kandidatų grupių (bent jau kalbant apie pagrindines frakcijas) – net pirmininkavimas EP tarp kairiųjų ir dešiniųjų pasidalintas po pusę kadencijos. Čia mums atsiveria du scenarijai. Pagal vieną iš jų, abi pusės pasitenkins viena auka ir, nors kritikos kai kuriems kitiems kandidatams negailės, tokia minimaliai atsinaujinusi EK bus patvirtinta. Pagal kitą scenarijų tiek dešinieji, tiek kairieji (nors užtektų tik vienų iš jų, kiti tiesiog reaguotų analogiškomis priemonėmis) pajaus azartą ir stengsis kuo labiau įkąsti oponentams. Tokiu atveju galima manyti, kad nebelikus R. Jelevos, būtent A. Šemetos skalpas taps geidžiamiausiu kairiųjų trofėjumi.

Kaip bebūtų, didžiausia problema yra ta, kad balsavimas sausio 26-ąją vyks dėl visos EK sudėties kaip visumos, o ne dėl atskirų kandidatų. Pavojus, kad visa EK nebus patvirtinta jau pats savaime lemia nuostatą ieškoti kuo platesnį palaikymą turinčių kandidatų ir kartais net perdėtai reaguoti į pastabas bei kritiką, ypač jei netenkinančių kandidatų mato tek viena, tiek kita pagrindinė EP frakcija. Kita vertus, sprendžiant iš EP pirmininko J. Buzeko pareiškimų, radikalių sprendimų gali ir nebūti – laikas spaudžia pakankamai, kad vienas ar du ne visai tinkami kandidatai galėtų būti matomi kaip mažesnė blogybė, net jei ypatingai didelis dėmesys kandidatų tvirtinimo procedūrai galėtų tapti precedentu, stiprinančiu Europos Parlamento įtaką.

Tad koks likimas laukia Lietuvos deleguoto A. Šemetos? Kol kas akivaizdu, jog Lietuvio kitos kandidatūros nesvarsto, o pats kandidatas neatrodo esąs iš tų, kurie į kritiką reaguotų prisiimdama kaltę ir užleisdamas vietą kitiems. Kitaip tariant, iš šios pusės esminių pokyčių neturėtų būti. Situaciją galėtų pakeisti nebent EK pirmininko J.M. Baroso spaudimas, kurio kol kas taip pat nesimato, jam ir nėra didelio reikalo kvestionuoti A. Šemetos, aistros dėl kurio rimsta proporcingai atmosferos įkaitimui bulgarų ir slovakų kandidatų atžvilgiu. Tad pagrįstai galima teigti, jog nors visiškai ramiai miegoti Lietuvos kandidatui ir nereikėtų, didžiausias pavojus jau turėtų būti praėjęs.