Rūkymas – bene labiausiai paplitusi žalinga priklausomybė, kurios mastų pernelyg nemažina ir visuotinai žinoma informacija apie žalą sveikatai. Tikriausiai čia veikia įprasta žmogiška saviapgaulė, esą problemos gali kilti bet kam, tik ne man. Deja, jos gali kilti kiekvienam, tad daugelis vyriausybių, nors ir nedraudžia tabako gaminių pardavimo bei vartojimo (kol kas vienintelė draudžianti šalis pasaulyje yra Butanas), stengiasi jį vienokiais ar kitokiais būdais riboti.

Tabako gaminių žala gali būti dvejopa, tad ir ribojimai paprastai skirstomi į dvi dalis. Bene didžiausia problema yra ta, kad neigiamas poveikis fiksuojamas ne tik pačiam priklausomybę turinčiajam, bet ir aplinkiniams (vadinamasis „pasyvus rūkymas“). Tarp apsaugos priemonių čia visų pirma išskirtinas draudimas rūkyti viešose vietose, visuomeniniame transporte, kavinėse, įstaigose ir t.t. Reklamos draudimas, gąsdinantys užrašai ant pakuočių, kainų politika – skirti antrajam aspektui – pačiam vartojimui sumažinti.

O dabar pereikime prie praktikos. Suomija jau ne vienerius metus yra šalis, į kurią kitos Europos valstybės turi lygiuotis tabako kontrolės srityje. Ji viena pirmųjų įvedė visišką tabako reklamos draudimą – tai įvyko dar 1976-aisiais. Rūkymas jau seniai uždraustas viešose vietose, kavinėse, transporte ir apskritai kone visose įstatymais kontroliuojamose vietose. Tokia politika duoda vaisių – vos 20% suomių rūko ir tai yra vienas mažiausių rodiklių Europoje.

Vis dėlto Suomija ketina eiti dar toliau. Naujausias šios šalies politikų užsibrėžtas tikslas – padaryti tabako produktus visiškai nematomus, net ir parduotuvėse, kuriose jais prekiaujama. Tokiu būdu tabakas taptų reiškiniu, tarsi nebeaptinkamu visuomenėje. Kartu tai duotų ir psichologinį aspektą – rūkymas galutinai įsitvirtintų visuomenės sąmonėje kaip nepriimtinas, netoleruotinas, tam tikra prasme – gėdingas reiškinys, kas neabejotinai duotų savą rezultatą kovojant su šiuo žalingu įpročiu. O anot Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriaus Ilkka Oksala, toliau ketinama eiti dar toliau: „Mūsų tikslas yra kartą ir visiems laikams atsikratyti rūkymo. Tai ilgalaikis uždavinys, bet mes ketiname jį pasiekti, net jei tai reikštų tabako pramonės galą“. Tikslas išties ambicingas, tačiau galima tikėtis, jog tokios pastangos susilauks stipraus tabako kompanijų ir su jomis susijusių lobistų pasipriešinimo.

Tabako kompanijos savo pasipriešinimą grindžia nuomone, esą priemonės, kurių imamasi, yra neproporcingos ir žada kovoti visomis įmanomomis priemonėmis, įskaitant ir teismines. Neva tabako verslas yra legalus, todėl negalima jo diskriminuoti palyginus su kitais legaliais verslais. Vis dėlto svarbu pastebėti kitą dalyką, kurį tabako kompanijos čia sąmoningai nutyli – valstybė, ribodama tabako pramonę, nors ir legalią, užtikrina viešąjį interesą. Toks užtikrinimas yra trejopas. Pirma, saugoma piliečių sveikata, tiek turinčių priklausomybę, tiek (o tai dar svarbiau) aplinkinių. Antra, saugodama turinčiuosius priklausomybę ir tuos, kurie neigiamą poveikį sveikatai gauna iš aplinkos, valstybė rūpinasi  gyventojais kaip darbo jėga ir mokesčių mokėtojais, taigi ir bendrąja visuomenės gerove. Trečia, su tabako produktų vartojimų susijusių ligų gydymas sukelia papildomą krūvį šalies biudžetui, padengiamą iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, taip pat ir neturinčių nieko bendra su rūkymu.

Suomių pavyzdys neabejotinai naudingas ir Lietuvai. Visų pirma – kaip argumentas paneigti nuomonę, jog draudimais nieko nepasieksi. Pasiekti galima tik jie privalo būti nuoseklūs (o ne kaip lietuvių žaidimai, tarkime, su akcizu alkoholiui, kuris tai padidinamas, tai dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių sumažinamas), nuolat stiprėjantys (geriausia juos įvedinėti palaipsniui taip nesukeliant šoko ir atmetimo reakcijos) bei vykdomi atitinkamai paruošiant visuomenę. Deja, sunku atsikratyti įspūdžio, kad Lietuvoje sprendimų priėmėjai yra gerokai mažiau atsparūs užkulisinei verslo įtakai nei Suomijoje…