Haitis jau dvi savaites nedingsta iš pirmųjų spaudos puslapių. Paneigti neįmanoma – nelaimė, ištikusi šią skurdžią valstybę, išties siaubinga ir sunkiai įsivaizduojamo masto, tad tas dėmesys skiriamas ne veltui. Kartu negalima kvestionuoti ir tarptautinės bendruomenės pagalbos poreikio, tačiau būtina diskutuoti dėl jos masto ir teikimo formos. Keletą šios srities problemų, galiojančių ne tik Haičiui, bet ir žymiai platesniam šalių spektrui, ir bus mėginama apžvelgti.

Pirmoji ir labiausiai neatidėliotina pagalba, kurios reikėjo iš tarptautinės bendruomenės ir kuri buvo suteikta – gelbėtojų komandos ir pajėgos tvarkai bent minimaliai palaikyti, taip pat – maisto daviniai ir medikamentai. Haitis neturi nei specialistų, nei įrangos, skirtos gelbėjimo operacijoms, tad ši pagalba buvo neatidėliotina ir savo darbą, kiek buvo įmanoma turint omenyje sugriovimų mastą ir paplitimą, atliko. Tvarkos palaikymo pajėgos buvo, tebėra ir dar bus reikalingos dėl keleto priežasčių: pirma, vietinė policija ir kariuomenė patyrė didelių žmogiškųjų nuotolių per žemės drebėjimą, jų infrastruktūra, technika ir kitos priemonės buvo sugadintos, be to, pareigūnų ir karių net idealiomis sąlygomis būtų per mažai, kad susidorotų su tokiais iššūkiais, kokie iškilo valstybėje: spontaniškai susidariusiomis gaujomis, smurtu ir plėšimais, kurie visuomet būdingi bevaldiškumo atmosferai – deja, žmonės nėra iš prigimties geri ir jų instinktai bei noras pasipelnyti linkę prasiveržti kai kontrolės svertai atlaisvėja; nepasitenkinimu lėtu žemės drebėjimo padarinių likvidavimu (nors tam yra objektyvių priežasčių, pvz. visiškas komunikacijų nebuvimas), galinčiu prasiveržti smurto protrūkiais; galiausiai – aršiomis kovomis dėl išlikusių ar atgabentų išteklių, ypač maisto ir vandens. Galiausiai maistas ir medikamentai yra būtent tai, ko šaliai šiuo metu labiausiai trūksta elementariam išgyvenimui, nors paradoksalu, kad būtent jie tampa vienu iš smurtą skatinančių faktorių – kova dėl maisto ir vandens gatvėse tampa kruvina. Kaip bebūtų, minėtos trys paramos formos yra ne tik pateisinamos, bet ir būtinos.

Finansinė parama yra pagrindinė problema. Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kone šventvagiškai – finansinė parama Haičiui (ir ne tik Haičiui) neturėtų būti teikiama. Ar bent neturėtų būti teikiama tokia, kaip įprasta. Apie tai jau kurį laiką kalbama puse lūpų, tačiau tos kalbos niekaip nepereina į realius veiksmus. Priežasčių yra nemažai. Reikia atkreipti dėmesį, jog Haitis, kaip ir kitos vargingos šalys, tos paramos gaudavo ir iki žemės drebėjimo, gaudavo, beje, nemažai. Tačiau ta parama dėl vienokių ar kitokių priežasčių neprisidėjo prie gyvenimo kokybės gerinimo, socialinės atskirties mažinimo ir ekonomikos skatinimo. To priežastys – korumpuoti pareigūnai, kurių kišenėse nusėda nemenka paramos dalis, taip ir nepasiekianti tiesioginių adresatų, formuojamas išlaikytinio mentalitetas, kuomet šalyje nėra skatinamas iniciatyvumas, atsakomybė už savo likimą, nes manoma, kad tarptautiniai donorai vis vien pasirūpins kas benutiktų. Maža to, nesunkiai gautos lėšos gali būti taip pat lengva ranka išdalijamos grynai populistiniams, tačiau menką pridėtinę vertę kuriantiems projektams, kuriais vietos politikai gali siekti vienadienio populiarumo, tačiau ne realios naudos savo šaliai. Kitaip tariant, nepaisant prognozuojamų didelių finansinių injekcijų, labai tikėtina, kad Haitis gali ir neatsigauti.

Kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad vien savo jėgomis atsistoti ant kojų haitiečiams taip pat nepavyks. Tad koks galėtų būti sprendimas? Ogi labai paprastas – duoti pinigus haitiečiams aplenkiant jų vyriausybę, bet kartu ir taip, kad parama neatitektų vien už gražias akis. Tai galima padaryti įsteigiant specialią agentūrą, kuri administruotų ir skirstytų paramą. Lėšos iš jos būtų skiriamos konkretiems projektams, kurių sąmatų pagrįstumą, vykdymo eigą ir efektyvumą, o svarbiausia – prognozuojamą pridėtinę vertę visos šalies mastu vertintų tarptautiniai ekspertai. Į tokią paramą galėtų pretenduoti tiek privatūs asmenys, tiek įmonės, tiek valstybės institucijos, o pati sistema leistų išvengti dažniausiai pasitaikančių problemų.

Ar naujos paramos paskirstymo sistemos sukūrimas yra realus? Mažai tikėtina. Visų pirma todėl, kad tai reikštų ilgalaikio rūpinimosi bei strategijų formavimo poreikį, o tam, atrodo, nėra nusiteikta. Visų antra, toks precedentas reikalautų visos globalios sistemos performulavimo. O tai jau grandiozinis uždavinys, kuriam reikia rimtai pasiryžti…