Šiandien išvydus santrumpą JAV niekam nekyla didelių abejonių, ką ji reiškia – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Bet visai gali būti, kad ateityje (ar labai artimoje, kol kas neįmanoma pasakyti) turėsime dar vieną analogiškai trumpinamą darinį – Jungtines Afrikos Valstijas. Šį kartą – trumpas žvilgsnis į nuolat pamirštamą žemyną.

Šiuo metu egzistuojanti Afrikos Sąjunga (AS) – menkai institucionalizuota ir integruota organizacija, vienijant visas žemyno valstybes ir, kaip oficialiai teigiama, skatinanti demokratiją, valdymo kokybės gerinimą bei ekonominį bendradarbiavimą. Kaip ir visi gražūs šūkiai, šis menkai veikia tiek dėl įsisenėjusių įtampų žemyno (taigi ir organizacijos) viduje, tiek dėl teisinių neaiškumų – sutartys, kuriomis reglamentuojama organų bei pareigūnų tarpusavio sąveika, tebėra įstrigusios ratifikacijos procese. Kitaip tariant, AS šiuo metu tėra daugiau fasadinė organizacija. Bet potencialas postūmis keistis yra.

Postūmis keistis matomas visų pirma vienerių metų pirmininkavimo kadenciją baigiančio Muammar Gaddafi asmenyje, nors kartu reikia pripažinti – tiesioginių svertų tam nedaug. Ir ne tik dėl AS pirmininko įgaliojimų trūkumo, bet ir dėl trumpos – vos vienerių metų – kadencijos trukmės, per kurią šalių lyderiai renkasi vos du kartus vienai dienai. Toli gražu ne pačios palankiausios aplinkybės rimtoms reformoms, tad šiuo metu svarbiausias AS svarstomas klausimas – ar leisti Gaddafi pirmininkauti dar vieną kadenciją (tokia idėja iškart sukėlė abejonių, susietų ir su pačiu Gaddafi asmeniu – jo, pavadinkime, gana komplikuoti santykiai su demokratija niekam ne paslaptis), ar vadovautis nusistatytomis taisyklėmis ir pavesti pirmininkavimą rotacijos principu atstovui valstybės iš kitos Afrikos dalies (dabar būtų pietinės Afrikos dalies eilė, kurios atstovai pirmininkavimui pasirinko Malavį). Suprantama, taisyklių laikytis reikėtų. O Gal ne? Atrodo, labiau integruoto žemyno vizija daliai valstybių vadovų atrodo patraukli. Dar įtikinamesnis argumentas – Libija yra viena ekonominiu ir kariniu atžvilgiu galingiausių Afrikos valstybių, taigi ir viena įtakingiausių, o jos įnašas į AS biudžetą – vienas didžiausių. Malavis gi nė vienu iš šių aspektų pasigirti toli gražu negali. Tad artėjantys naujo pirmininko rinkimai bus išties didelis išbandymas.

Bet kokia gi ta Gaddafi vieningos Afrikos, arba Jungtinių Afrikos Valstijų, vizija? Pirmajame etape numatomi šie pakeitimai: skiriamas AS bendras užsienio reikalų įgaliotinis (kažkas panašaus į ES po Lisabonos sutarties), sukurta  Naujoji Partnerystė Afrikos Vystymuisi – užsienio prekybos režimas, sukurtas bendras karines pajėgas koordinuojantis organas, kas galiausiai vestų prie bendrų karinių pajėgų sukūrimo (kažin kaip į tai reaguotų vietiniai šalių kariuomenių vadai, kurie savo valstybėse neretai turi itin didelę (ar  net didžiausią) įtaką). Tolesni žingsniai būtų bendros valiutos įvedimas bei kelionių barjerų žemyno viduje panaikinimas (savotiškas Afrikos Šengenas) ir vieno Afrikos paso įvedimas.

Žinoma, pasipriešinimas tokiam planui nemenkas. Ko vertas jau vien bendrų karinių pajėgų, pavaldžių vienam centrui, klausimas. Jei karinių pajėgų negeba integruoti ES, ką bekalbėti apie Afriką, kur civilinė kariuomenės kontrolė paprastai yra tik popieriuje ar išvis neegzistuoja. Pinigų sąjunga – dar problematiškesnis klausimas. ES, kurdama euro zoną, turėjo tam tikrą bendrą ekonominį vardiklį bei galėjo nusistatyti griežtus reikalavimus šios zonos šalims (kiek jų kai kuriose šalyse laikomasi, kitas klausimas). Tuo tarpu bendro vardiklio paieškos Afrikoje, kurios šalių ekonomikos varijuoja nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Zimbabvės, o įsiskolinimai kai kuriais atvejais balansuoja ant neįmanomos padengti ribos, yra, švelniai tariant, abejotinai vaisingos. Trečia, išskirtinas nacionalinio suvereniteto klausimas. ES pavyzdys puikiai parodo, kaip sunkiai šalys atsisako funkcijų kurios anksčiau buvo išskirtinai jų kompetencija. Niekam ne paslaptis, kad dalis Afrikos valstybių lyderių priklauso kategorijai žmonių, itin pabrėžtinai siekiančių galios bei įtakos, neretai – bet kokia kaina, o tai derybų dėl dalies galios perleidimo viršvalstybiniam dariniui tikrai nepalengvins. Tai veda į ketvirtą problemą – bendro vertybinio pagrindo nebuvimą, kuris vis dar prisideda prie ES kaip demokratiją ir žmogaus teises gerbiančio bloko saviidentifikacijos ir „mūsų“ bei „jų“ apibrėžimo. Afrikoje tuo tarpu rasime visą spektrą skirtingų valdymo praktikų nuo neblogai veikiančios demokratijos iki pusiau demokratinių santvarkų, autoritarinių režimų, karinių diktatūrų ir net absoliutinės monarchijos. Apie kokį sutarimo tašką tuomet galima kalbėti? Ir penkta – reikia nepamiršti įsisenėjusių šalių tarpusavio konfliktų (neretai ir karinių), kurie stabdys bet kokias integracijos pastangas.

Kokia galėtų būti išvada? Nepriklausomai nuo to, ar Muammar Gaddafi bus patikėta vadovauti AS antrą kadenciją, ar ne, labiau integruotos sąjungos kūrimas susidurs su itin rimtais iššūkiais. Vis dėlto akivaizdu, kad tokios integracijos poreikis yra didelis, jei Afrika nori išbristi iš chroniškų savo problemų bei pagaliau tvarkytis išties savarankiškai. Juo labiau, kad tokia integracija gali būti ir platesnio globalinio proceso dalis (panašių Gaddafi iniciatyvų Lotynų Amerikoje imasi Hugo Chávez). Ir vis dėlto priversti daugiau nei šešias dešimtis valstybių susitarti – titaniškas darbas.