Taigi garsiausia visų laikų Lietuvos byla keliauja į teismą. Nelabai aišku, kodėl, nes visi ir taip jau viską žino, kam tas teismas ir visa teisėsauga. Atiduokim  viską į liaudies rankas ir baigtas reikalas. Tą sudraskysim, tą pakarsim, tą nušausim – labai paprasta, efektyvu ir pigu. Tautai juk reikia žaidimų, jei jau duonos nėra…

O dabar rimtai, nes vadinamoji pedofilijos byla – sudėtingas klausimas. Visuomenė ilgai laukė atomazgos. Ir sulaukė, tiesa, ne tokios, kokios norėjo. Reakcija – pyktis – tokiu atveju yra daugiau nei logiška, nes jei kažkas yra ne taip, kaip esame įsitikinę, jog turi būti, natūralu manyti, jog esama apgaulės ar sąmokslo. Prisipažįstu atvirai – aš nežinau, ar prokurorų sprendimas pateikti įtarimus tik A. Ūsui ir tik tvirkinimu yra pagrįstas, ar nulemtas įvairių povandeninių srovių. Maža to – teigiu, kad nežinoti yra teisinga strategija, bent jau ta apimtimi, kuri leido Jean Baudrillard teigti, jog „Persijos įlankos karo nebuvo“ – žiniasklaidos kuriami įvaizdžiai, interpretacijos, istorijos variacijos ir, kai kuriais atvejais, atvira dezinfomacija sukūrė paveiksl, kuris tapo visiškai savarankiškas, atsietas nuo pirminio pagrindo ir realesnis už pačią realybę.

Baisiausia šioje istorijoje yra tai, kad visi viską žino (jau vien tai pažeidžia teisinio proceso logiką, kur lemiančios tiesos nėra tol, kol nepriimtas galutinis sprendimas). Kas auka, kas kaltas, kiek kartų vyko ir su kuo. Tarsi kiekvienas visuomenės narys individualiai ir visi kartu būtų stovėję šalia vykstant veiksmui ir patys stebėję. Tam tikra prasme tai tiesa – žiniasklaidos sukurtoje hiperrealybėje mes išties stovėjome šalia ir stebėjome. Sveikesniems žmonėms darėsi bloga, mažiau sveikiems norėjosi dar ir tokių buvo itin daug, sprendžiant su kokiu pasimėgavimu visa istorija ištisus mėnesius buvo tiražuojama ir vartojama. Šia prasme mes visi, kaip minėtos informacinės erdvės nariai, kiekvienas pagal savo suvartotos informacijos kiekį, esame pedofilai ar, mažų mažiausiai, vujeristai – nes stovėjome ten ir žiūrėjome. Žiniasklaidos tikslas šiuo atveju labai aiškus – kelti savo populiarumą pateikiant tai, ko trokšta liaudis ir kuo sukurtas simuliakras populiaresnis, tuo labiau didinti pajamas iš reklamos. Tiesa šiuo atveju tampa nebylaus, spontaniško susitarimo tarp žiniasklaidos priemonės ir jos auditorijos rezultatu, kuris per kiekvieną naują pranešimą ir reakciją į jį yra patvirtinamas ir legitimuojamas ar modifikuojamas. Normaliomis sąlygomis yra išlaikomas šioks toks pliuralizmas, kadangi dėl įvairių visuomenės grupių poreikių bei interesų įvairovės egzistuoja tokių susitarimų, vadinasi, ir tiesų įvairovė, iš kurios kiekvienas individas gali rinktis labiausiai priimtiną. Gi pedofilijos bylos atveju susiformavo beveik visiškas tiesos diktatas, visoms žiniasklaidos priemonėms formuojant vieną ir tą patį hiperrealų konstruktą, beveik nepaliekant erdvės alternatyviems susitarimams.

Dėl įsivyravusio diktato vien žiniasklaidos kaltinti nereikėtų. Kaip jau minėta, tiesa yra dvipusis susitarimas ir žiniasklaida tiesiog labai greitai pajautė, kokios tiesos reikia – visuomenė labai greitai mobilizavosi ir pateikė savo reikalavimą, o žiniasklaida jį priėmė – tai labai aiškiai matyti sekant pirmųjų pranešimų iškart po dvigubos žmogžudystės tono, emocinio krūvio ir vertinamojo atspalvio kaitą. Kalbant apie tai, kodėl visuomenei reikėjo būtent tokio susitarimo dėl tiesos, reikia pažvelgti į keletą aspektų. Pirmiausia, tai, kas susiję su vaikais, įprastai sulaukia žymiai daugiau atgarsio visuomenėje – prisiminkime, tarkime, Aleksandrijos, Jonaičių šeimos istorijas (juk nuoširdžiai pripažinkime – kas būtų atkreipęs dėmesį į dar kelias suaugusių žmonių mirtis… statistika ir tiek) ir ypač – Rinau istoriją (kuri buvo svarbi, nes privertė diskutuoti apie kai kuriuos itin giliai įsišaknijusius stereotipus). Bet vien to nebūtų užtekę – reikėjo į istoriją įsijungti simuliakrui, pavadintam „Drąsius Kedys“. Sakau simuliakrui, nes šis hiperrealybės objektas yra dar viena visuomenės lūkesčių, poreikių bei baimių projekcija, atsieta nuo fizinio asmens, sutapimo dėka turinčio tokį pat vardą ir pavardę, ir gyvena savo atskirą gyvenimą. Tai natūralu, nes sudėtingoje situacijoje atsidūręs „paprastas žmogus“ (dar viena labai gražiai nukalta ir universali sąvoka, turinti konkretų visuomenės priskirtų charakteristikų rinkinį) sunkmečio sąlygomis jaučiasi turįs mažai svertų daryti įtaką savo padėčiai, imtis aktyvių veiksmų, kurie galėtų atnešti laukiamų pokyčių, susvetimėjęs su valstybe kaip struktūra, kurios veikimo principai ir priežastys neretai nesuprantami (ir dažnai nesuprantami ne be reikalo), o tokie kertiniai valstybės elementai, kaip teisėsauga visuotinai sutartų tiesų dėka laikomi nepatikimais net tų, kurie nėra tiesiogiai su jais susidūrę. Tokiu būdu Kedžio-pedofilų priešprieša tampa „paprasto žmogaus“ ir „sistemos“ (konstrukto, kuriamo kaip tamsiųjų jėgų, trukdančių sėkmingai egzistencijai, įkūnijimas, itin naudingas, kai reikia dėl problemų, iškilusių sunkumų apkaltinti ką nors, kas yra „jie“, „kiti“, „svetimi“, o ne „mes“). Čia konstruktas, pavadinimu „Kedys“ tampa kultūriniu herojumi, įkūnijančiu tipišką apvalančio herojaus archetipą, į kuri, kalbant Freudo terminais, sublimuojamos užslopintos emocijos ir troškimai. Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog natūralu.

Galiausiai leiskite paminėti du atvejus, kurie gali tarnauti kaip iliustracijos santykio tarp realybės ir viešojoje erdvėse susiformuojančio antrinio konstrukto. Štai kad ir parlamentinio tyrimo dėl galimo bylos vilkinimo istorija. Taip, buvo nustatyta, kad byla vilkinta, kad nebuvo užtikrintas visų reikalingų veiksmų atlikimas per maksimaliai trumpą laiką, nustatyta, kas atsakingas ir pan. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado klaidinga jungtis „jei, tai“. Kitaip tariant, pats vilkinimo (ar, tiksliau, neištyrimo per maksimaliai trumpą laiką) faktas prilygintas įrodymui, kad pedofilijos atvejis iš tikrųjų buvo. Tačiau kažkodėl pamiršta, jog tai tik epizodas, ištrauktas iš konteksto. Tai, kad byla neištirta greitai, dar neatsako į klausimą, ar tai padaryta būtent dėl pačios bylos specifikos. Kitaip tariant, kol nėra atliktas išsamus palyginamasis tyrimas, kuriame būtų išanalizuotas pakankamai didelis skaičius bylų, pasirinktų atsitiktine tvarka, negalima atsakyti, ar tai išimtinis atvejis (ką jau būtų galima laikyti prielaida įtarimui, jog prokurorai nenori išsiaiškinti tiesos šioje konkrečioje byloje, nors vėlgi – labai norint galima kalbėti apie atsitiktinumo tikimybę), ar prokurorų darbo tendencija (žiūrint objektyviai – dar didesnė problema, kurią būtinai reikėtų spręsti). Antras atvejis yra konstruktas „Valantinas melavo prezidentei“. Jei įdėmiai stebėtume tos pačios žiniasklaidos pranešimus, pamatytume, kad ji neigia pati save – generalinis prokuroras tiesiog teigė, jog byla bus perduota teismui ir A. Ūsui bus pateikti įtarimai. Kokie – nedetalizavo, todėl žiūrinti formaliai jokio melo fakto nebuvo. Kai kurios, radikalesnės, interpretacijos netgi skelbia, esą prezidentė pati pati tapo pedofilų užtarėja (nesu jos gerbėjas, bet to jau per daug). Esmė čia buvo pačios bylos ištyrimas ir perdavimas teismui arba nutraukimas pritrūkus įrodymų. Tiek, kiek buvo spaudimo vieno konkretaus sprendimo kryptimi, tiek galime kalbėti apie Lietuvos, kaip teisinės valstybės ydingumą (t.y. mes privalome reikalauti, kad byla būtų ištirta, ištirta greitai ir sąžiningai, bet negalime nurodyti, kokį sprendimą priimti). Tiesa, hiperrealybėje, dėl kurios susitarė žiniasklaida ir jos auditorija, situacija kitokia, tą reikia pripažinti. Ir ši hiperrealybė yra tokia totalitarinė, kad alternatyvūs susitarimai dėl tiesos, alternatyvūs kalbiniai žaidimai yra tiesiog užgniaužiami.

Taigi neįtikėtino mato šios istorijos viešinimas lėmė, jog tiesa čia tapo ne teisinio proceso šalių, o visuomenės susitarimo reikalu. Tokiu būdu, kaip jau esu rašęs, iškilo rimta problema – papildomas argumentas abejoti tiek vienokio, tiek kitokio galutinio sprendimo legitimumu (t.y. jis turėjo arba neatitikti visuotinai sutartos tiesos (kas ir nutiko), arba prokurorai galėjo būti kaltinami pasidavę spaudimui). Ir vis dėlto, jei norite mano asmeninės nuomonės – jei jau prokurorai tokio totalinio spaudimo sąlygomis priėmė sprendimą, nesutampantį su spaudėjų lūkesčiais, jie turėjo būti velniškai tikri dėl savo argumentacijos ar bent dėl to, kad ją teisine prasme paneigti bus itin sunku. Ir nuo to būtų galima pradėti tartis dėl alternatyvios tiesos.