Graikija – pastaruoju metu bene dažniausiai aptariama šalis Europos Sąjungoje. Ir tikrai ne iš gerosios pusės. To priežastis – pripažinkime, tiesiog apverktina šalies ekonominė padėtis. Normaliomis sąlygomis tai galėtų būti vienos šalies ar regioninė problema, tačiau jos apimtį plečia faktas, kad Graikija yra euro zonos narė. Tad milžiniška šalies skola, viršijanti BVP, bei planuotas daugiau nei 12% deficitas, tą skolą turėjęs dar labiau padidinti, ėmė kelti grėsmę euro patikimumui – to kitos ES šalys jau nebegalėjo leisti.

Spaudžiant ES ir nuolat blogėjant skolinimosi reitingams, Graikija nusprendė imtis ryžtingų taupymo priemonių: 10% ministerijų biudžetų sumažinimą, priėmimo į valstybės tarnybą stabdymą be viešojo sektoriaus atlyginimų mažinimą, mokesčių lengvatų naikinimą bei pačių mokesčių didinimą, pensinio amžiaus didinimą ir pan. Priemonės kažkur matytos, tiesa? Žinoma, tokia politika negalėjo nesulaukti pasipriešinimo.

Pirmieji, kurie stojo į besipriešinančių gretas, ironiška, yra mokesčių inspektoriai, kartu su muitininkais paskelbę dviejų dienų streiką. Išties, būtent ant tų pačių mokesčių inspektorių pečių turės gulti didelė biudžeto deficito mažinimo programos dalis – Graikijos paraleli šešėlinė ekonomika laikoma jei ir ne pačia didžiausia, tai bent viena iš didžiausių Europoje ir vien joje cirkuliuojančių neapmokestintų pajamų pakaktų žymiam deficito sumažinimui išvengiant skaudžių karpymų. Tik kaip graikai ruošiasi kovoti su šešėline ekonomika kai patys mokesčių inspektoriai protestuoja prieš Vyriausybę – itin sunku pasakyti. O mokesčių inspektoriai tikrai nebus vieninteliai – apie streiką jau kalba visos pagrindinės viešojo sektoriaus profsąjungos, sklando ir visuotinio streiko idėja. Tai neturėtų stebinti ne tik todėl, kad taupymo priemonės nėra ir negali būti populiarios, ne tik todėl, kad Graikiją dabar valdantys socialdemokratai rinkimus laimėjo su socialinio teisingumo pažadu. Bene svarbiausia čia – Graikijoje vyraujanti protesto kultūra, lemianti dažnus kolektyvinių smurtinių veiksmų protrūkius net mažiau svarbiomis ir/arba mažiau tiesiogiai kiekvieną liečiančiomis progomis. Todėl prognozuotina, kad panašių akcijų bus daug, jos bus aktyvios, baigsis susirėmimais su policija, padeginėjimais, daužomais langais ir pan.

Dalis apžvalgininkų, žinoma, nepraleido progos pakalbėti apie ES diktatą vargšei savo narei ir paskubėjo lyginti šį atvejį su Islandijos istorija – esą kaip islandai rengs referendumą dėl „Icesave“ įsipareigojimų įgyvendinimo, taip apgindami savo nacionalinį orumą, taip ir graikams turi būti palikta teisė spręsti dėl savo įsipareigojimų ir jų įgyvendinimo. Pradėti reikėtų nuo to, kad jau pati analogija yra klaidinga: Islandijos atveju mokėti reikėtų už privataus banko klaidas, tuo tarpu Graikijos atveju kalbama apie valstybės finansinius įsipareigojimus. Toliau. „Icesave“ istorija veikia tik Islandiją ir indėlininkus, visų pirma Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje. Graikijos problemos veikia žymiai platesniu mastu, mažų mažiausiai – euro zonos mastu. Todėl kitų šios zonos valstybių natūralus interesas yra sustabdyti graikus nuo finansinės savižudybės, kuri kartu reikštų skaudų smūgį ir Graikijos partneriams. Maža to, pamirštamos problemos šaknys, apgaulingai stengiantis susitelkti vien į finansinius dalykus. Sąmoningai pamirštama, kad Graikijoje suvešėjusi giliai korumpuota klientelistinė sistema, paremta ne tik dviejų politinių partijų, bet ir dviejų šeimyninių dinastijų interesais ir pati savaime itin nepaslanki. Nesant aiškaus postūmio iš šono, ši sistema pati savęs tikrai nereformuos. Tas pats pasakytina ir apie šešėlinę ekonomiką, kurios mastai ne tik milžiniški, bet ir visą laiką buvo vieša paslaptis. Nemenka dalimi – dėl „šešėlio“ šulų ryšių su ta pačia korumpuota sistema. Tuomet kova prieš „šešėlį“ taps itin svarbiu rodikliu ne tik, kaip jau minėta, surenkant pinigus, bet ir įrodinėjant tikrą bei nuoširdų ryžtą keisti padėtį.

Kitaip tariant, Graikija yra visos Europos reikalas, tiek dėl savo problemų, tiek dėl jų sprendimo komplikuotumo. O tai, kaip Graikijos reikalas bus išspręstas, parodys, kiek Europa yra pasirengusi laikytis tarpusavio įsipareigojimų, drausmės bei kiek euro zona apskritai yra gyvybinga.