Išties – gėjai niekadėjai. Tokiais vienos dainos žodžiais būtų galima įvardinti situaciją Vilniaus mieste ir netgi, tam tikru mastu, Tėvynės sąjungoje. Taip, tokių problemų tegali pridaryti tik jie – gėjai. Nebent kokie žydai su jais galėtų lygintis. O gėjų, žydų ir masonų sąmokslas išvis būtų baisiausia, kas gali nutikti. O gal jau nutiko? Kaip sako liaudies išmintis, kas galėtų paneigti… Ir vis dėlto vien gėjams suversi kaltę negerai, nes taip (atleiskite, gerbiamos damos) pamirštamos ir nepelnytai ignoruojamos lesbietės. Tad pasitaisau – šis rašinys yra apie homoseksualus (ir jiems prijaučiančius bei neprijaučiančius).

Bet pirmiausia mėginkime įnešti šiokio tokio nuoseklumo. Pernai Rygoje prasidėjo toks renginys Baltic Pride, kuriuo homoseksualai  siekia atkreipti dėmesį į savo teises, vienas iš šio renginio elementų, žinoma, yra paradas. Pernai Rygoje jame dalyvavo apie 400 žmonių, jis sukėlė daug aistrų, bet mažai incidentų. Šiemet turėtų kristi Vilnius, kitąmet visa žydrai vaivorykštinė orda užgrius Taliną. Siaubas baubas. Suprantama, niekas ir negalėjo tikėtis, kad Vilniuje Baltic Pride renginius suorganizuoti bus paprasta. Tiksliau, didžiąją dalį suorganizuoti gal ir paprasta, bet tik ne vieną elementą – paradą. Jau kelerius ankstesnius metus Tvarkos ir teisingumo dominuota miesto Taryba tvarkingai (tik nežinia, ar teisingai) leidimų neduodavo. Neleista sustoti ir tolerancijos karavanui vien dėl to, kad vienas iš jo aspektų – tolerancija kitokiai seksualinei orientacijai. Tačiau gana istorijos. Pakalbėkime apie dabartį.

Pradėkime nuo politinių leidimo pagaliau surengti paradą pasekmių, nes jos mažiausiai įdomios. Taigi Vilniaus meras V. Navickas atsidūrė tarp dviejų ugnių. Viena vertus, prieš jį galiausiai sukilo opozicija, kuriai tai buvo pretekstas pradėti rinkti parašus nepasitikėjimui. Ėjimas gudrus, jei šis motyvas, o ne paprasčiausiais siekis pakeisti miesto valdžią ir susigrąžinti prarastas pozicijas, bus akcentuojamas, yra tikimybė pritraukti ir dalį pačių TS-LKD frakcijos narių, pasipiktinusių tokiu krikščioniškųjų vertybių išniekinimu. Juolab kad ir pačioje partijoje pasigirsta kritikos, štai vienas įtakingesnių Vilniaus krikdemų, Seimo narys M. Adomėnas skatina „ryžtingai siekti, kad ydingas savivaldybės sprendimas išduoti leidimą gėjų paradui būtų nedelsiant atšauktas“. Stipru, nieko nebepridursi.

Dabar apie patį sprendimą ir parado vietą. Kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas nurodyti vieną konkrečią vietą viešiems renginiams, t.y. prie Koncertų ir sporto rūmų (reikia dar paieškoti kitos tokios vietos, kuri būtų tuo pat metu ir centre, ir visiškame užkampyje, nebent kur nors tarp „bromų“ geriau tiktų) kertasi su bet kokiomis viešų susirinkimų, nuomonės raiškos ir žodžio laisvėmis, tikriausiai ir diskutuoti neverta – motyvuojant fiktyvia saugumo korta jos tiesiog nubrauktos. Ir tai galioja ne tik homoseksualams, bet ir pensininkams, studentams, profsąjungoms ir kam tik nori. Maža to, šis sprendimas prasilenkia su bet kokiomis moralės normomis ir jau vien už tai merui reikėtų reikšti nepasitikėjimą, nes kažkokie ten homoseksualai palyginus su sprendimu protestų vietą numatyti buvusių kapinių vietoje, yra niekis (tiesa, žydų, tad tautai negaila – pamėginkite protestuoti ant katalikų kapų ar, tarkime, ant Kryžių kalno, va tuomet jau bus reakcija). Tad ir protestuotojams kartu iškyla moralinė dilema.

Galiausiai pereikime prie klausimo, ko gi siekia homoseksualų paradai. Prieštaraujantieji dažnai teigia, esą taip stengiamasi propaguoti homoseksualumą, tarsi „užkrėsti sveikąją liaudį“. Jokiu būdu ne. Taip teigiantieji ignoruoja labai paprastą faktą: homoseksualu, kaip ir heteroseksualu, nėra tampama – juo arba esi, arba ne. Ir jokia „propaganda“ iš vienos pusės ar „gydymas“ iš kitos čia nieko nepakeis. Toliau. Tam tikra išorinė auditorija, žinoma, yra. Tai patys homoseksualai, kurie pasislėpę gėdijasi savo orientacijos ir stengiasi ją visaip maskuoti. Iš čia ir žodis Pride – svarbu, kad homoseksualus žmogus dėl to nesijaustų menkavertis, prastesnis visuomenės narys. Ir galiausiai – bene svarbiausia priežastis. Taip, paradai tam tikra prasme yra provokatyvus dalykas, ypač homofobiškose šalyse. Per provokaciją yra stengiamasi įžiebti diskusiją visuomenėje apie homoseksualumą, apie tai, ką reiškia būti homoseksualiu, apie tai, koks yra pačios visuomenės požiūris, stereotipai, normos, kurių laikosi net ir laikantys save tolerantiškais, ką ir kaip reikia keisti. Nes homofobams patogiausia yra užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, kad jie vieninteliai teisūs, o kitoks gyvenimo būdas tiesiog neegzistuoja. Kol kitokių žmonių nematyti, toks užsimerkimas yra labai lengvas. Tačiau paradas neleidžia užsimerkti, paradas traukia dėmesį. Matosi, kiek aistrų jis sukėlė dar neįvykęs ir tikėtina, kad jam įvykus tų aistrų bus dar daugiau.

Iš esmės paradai, eitynės bei kitos viešos akcijos, siekiant tolerancijos, lygaus traktavimo bei vienodų teisių nėra naujas reiškinys. Panašią taktiką naudojo moterys XX amžiaus pradžioje, juodaodžiai JAV amžiaus viduryje ir pan. Abiem minėtais atvejais viešos akcijos davė vaisių. Galbūt ir šis paradas bus žingsnis prie lygybės ne tik popieriuje, bet ir žmonių protuose.