Ar praeitį tikrai matome tokią, kokia ji buvo? O gal ji tiesiog mums pateikiama „suvirškinta“ ir perinterpretuota, tokia, kokia kam nors naudinga? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, tačiau vis dėlto pamėginkime šiokią tokią egzotiką. Apžvelkime, kaip Venesuelos prezidento Hugo Chávez dėka perinterpretuojamas Lotynų Amerikos išsivadavimo kovų didvyrio Simón Bolívar įvaizdis.

Simón Bolívar mitas – bene įdomiausias Hugo Chávez politikos aspektas tiek savo paveikumu, pademonstruodamas, jog anot Jörn Rüsen, „Praeitis yra gyva savo istorine reikšme dabarties ir ateities projektams“, tiek istorinio asmens perkeitimu, pritaikant jį aplinkybėms, tiesiogiai nesekančioms iš jo veiklos bei pažiūrų, taip paverčiant jį savotiška Baudrillard tipo ikona – simuliakru, spinduliuojančiu savo paties žavesį, bet neslepiančiu giluminės idėjos. Bolívar ir du „satelitinai“ (Rodríguez ir Zamora) mitai įkūnija tris kertinius chavismo stulpus (nepriklausomybę ir kovą prieš užsienio įtaką, lygybę, klasių kovą) bei pozicionuoja patį Hugo Chávez Venesuelos istorinėje raidoje per šią trigubą jungtį išreikšdami svarbiausių istorinių šalies tikslų kulminaciją bei galutinę realizaciją.

Apskritai sieti save su Bolívar – bene vieninteliu neginčijamu herojumi Venesueloje – buvo būdinga šios šalies diktatoriams, siekusiems ją pertvarkyti – tiek Guzmán Blanco, tiek Vicente Gómez, tiek Pérez Jiménez, tą iškart po nepavykusio karinio perversmo 1992-aisiais viešojoje erdvėje pavyko padaryti ir jam vadovavusiam Chávez (nors asmeninė identifikacija susiformavo dar karo akademijoje). Bolívar čia ne tik pasitelkiamas – jis savotiškai įlaikinamas dabartyje. Štai kaip į jį viename tekstų kreipiasi Chávez: „tu, kuris skaitai šias eilutes“. Venesuelos režimo kaitos atveju „bolivarizmo“ koncepcija tapo labai paranki. Visų pirma, Bolívar jau pats savaime svarbus kaip nepriklausomybės kūrėjas, „tautos tėvas“ ir steigėjas, tad savęs, kaip jo darbų tęsėjo, pozicionavimas reiškia prestižo kėlimą, antra, jo garsioji priesaika „aš neleisiu nei savo rankai, nei savo sielai ilsėtis kol nebūsiu sutraukęs mus sukausčiusių grandinių“ itin paranki kovos prieš užsienio ekonominę ir politinę įtaką kontekste. Be to, svarbus ir Bolívar svajonės suvienyti Lotynų Ameriką akcentavimas – tokią „Bolivarinę sąjungą“ Chávez būtų linkęs traktuoti kaip priešpriešos globalumui ir užsienio, visų pirma – JAV, įtakai sukūrimą.

Be Bolívar, esama ir dviejų „satelitinių“ mitologizuotų asmenybių. Pirmiausia tai pastarojo mokytojas Simón Rodríguez, gerbiamas ne tik už būsimojo nepriklausomybės kovotojo pažiūrų suformulavimą, bet ir už už savo raginimą, kad tiek „baltųjų“, tiek „spalvotųjų“ vaikai būtų mokomi kartu bei už senųjų gyventojų ir neturtingųjų švietimą apskritai. Kartu jam priskiriamas ir lokalumo akcentavimas, išreikškiamas mintimi, jog „Amerika turėtų ne vergiškai mėgdžioti, o stengtis būti originali“. Antrasis – vienas iš XIX amžiaus pilietinių karų vadų Ezequiel Zamora. Chávez ne tik naudojasi Zamora, kaip kankinio, įvaizdžiu (1860-aisiais jis, kaip manoma, buvo nužudytas vieno iš savo karininkų), bet ir vartoja pastarojo antioligarchinę retoriką, ypač – atgaivindamas populiarų šūkį Horror al oligarquía (siaubas oligarchijai), patrauklų skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, taip Zamora pateikiamas kaip pirmasis klasių kovos reiškėjas Venesueloje ir priderinamas prie socialistinės ideologijos.

Vis dėlto analizuojant Bolívar mitą itin svarbu suvokti prasmės perkeitimą, kuris buvo įvykdytas. Pirma, sąmoningai pamirštama, kad Bolívar buvo proamerikietiškas ir pritarė Monroe doktrinai; dar daugiau – jis ne tik nebuvo antiimperialistas, kaip bandoma parodyti, priešingai, jis netgi siūlė britams Panamą ir Nikaragvą mainais už paramą kovojant su Ispanija. Kartu istorinis Bolívar tikrai nebūtų supratęs siekio įtraukti į valstybės gyvenimą kuo platesnius gyventojų sluoksnius – net jei iš Jamaikos 1815-aisiais Bolívar rašė apie „naują žmonių giminę“, tačiau į ją įtraukė tik aristokratus, jo polinkis į elitizmą atsispindėjo ir kitu aspektu – valstybės formavimo procesas buvo sąmoningai vykdomas siekiant eliminuoti iš bet kokio politinio proceso ne kreolų grupes, sudariusias daugumą, visų pirma būtent dėl jų santykinio kekybinio pranašumo ir baimės, kad šį pranašumą pavertus galia ir įtaka, kreolų grupės praras socialinį, ekonominį ir politinį statusą (ir, priešingai, net sugrįžimas ispanų t.y. „baltųjų“, valdžion nebbūtų galėjęs šio statuso atimti) ar net bus fiziškai sunaikintos (Chávez pabrėžiamas faktas, kad pats Bolívar nebuvo grynakrajis baltasis, čia antraeilis – daug svarbesnė jo, kaip kreolo aristokrato, saviidentifikacija). Bolívar siekė sukurti paveldimo Senato instituciją, kuri būtų „moralinė valdžia“ (tarsi ketvirtoji valdžios šaka), per kurią baltųjų kreolų elitas mokytų likusią tautos dalį socialinių vertybių. Tad, kaip teigia Alvaro Vargas Llosa, „elito atstovas, kuris tikėjo oligarchinėmis institucijomis bei praleido didelę savo gyvenimo dalį mėgindamas išvengti socialinės revoliucijos, dabar yra tapęs kairiojo populizmo ikona.“

Ironiška, kad su Chávez, turinčio juodaodžių ir indėnų kraujo, atėjimu į valdžią galima kalbėti apie didžiausios Bolívar baimės – pardocracia (metisų, spalvotųjų (pardos) ir juodaodžių valdžios) – tapimą realybe – ir dar remiantis paties Bolívar vardu. Toks slėpimasis už Bolívar galimas traktuoti tik kaip, sekant Gintautu Mažeikiu, „propagandinis reikšmės sukeitimas“, kuris „falsifikuoja simbolį, projekcijos ir ekstrajekcijos būdu prikelia gyvenimui asmens naujai plėtojamus fantazmus, ideologinius bei etinius lūkesčius, svajones.“