Kalbant apie Lietuvos vaidmenį ateities ES, reikia pabrėžti, kad norėdama atlikti ne tik fragmentišką politinį vaidmenį joje, šalis turėtų išspręsti savo identiteto klausimą. Privalu suvokti, jog esame per maža valstybė ir negalime veikti visiškai nepriklausomai. To neleidžia valstybės geopolitinė situacija (jaučiama įtakingų prorusiškų ir vakarietiškų jėgų kolizija), šalies ekonominis nepajėgumas konkuruoti su valstybėmis lyderėmis, energetinė priklausomybė nuo Rusijos, moderniųjų technologijų ir vienijančių idėjų stoka, valdančiųjų jėgų nesutarimai  Norėdama apginti savo interesus Lietuva plėtoja ES narės veiklą. Tačiau ši organizacija esti per didelis politinis vienetas, kuriame tokios mažos valstybės kaip Lietuva interesai neišvengiamai atsiduria antrame plane. Tad norėdama tapti svariu faktoriumi tarptautinėje arenoje, mūsų valstybė turėtų įsitvirtinti smulkesniuose politiniuose junginiuose, sudarytuose iš šalių, kurias vienija panaši situacija, problemos ir lūkesčiai. Tačiau iškyla klausimas, kurios valstybės ar regionas labiausiai atitiktų Lietuvos interesus?

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva akcentavo savo orientaciją į “Vakarus”, tai yra senąsias Europos valstybes. Tikėtasi, jog narystė ES sustiprins šiuos ryšius ir Lietuva pagaliau atras patikimus partnerius.Be abejo, reikia pripažinti didelį ES senbuvių, ypač Vokietijos, indėlį į Lietuvos ir kitų naujųjų narių ekonominę plėtrą. Vargu, ar be Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos žemės ūkiui, švietimui, kultūrai, socialinei apsaugai ir kt. būtų pasiekta tokia ekonominė pažanga (nekalbu apie nesklandumus valstybės aparato viduje nesugebant kuo efektyviau įsisavinti gautų lėšų ).Tačiau Lietuva netapo ir tikriausiai artimiausiu metu netaps įtakinga Vakarų šalių partnere, jei nesugebės savo tikslų derinti su kitomis šalimis – partnerėmis. Valstybei dar stinga patirties, skaidrumo daugelyje gyvenimo sričių, gyvos, pilietinės demokratijos. Mūsų valstybės atotrūkis nuo senbuvių bei ES konservatyvumas naujokių atžvilgiu taip pat nepadeda efektyviam bendradarbiavimui. Galbūt ateityje, kai Lietuva bus pajėgi ne tik imti, bet ir duoti, galėsime tikėtis glaudesnių santykių su išsvajotaisiais “Vakarais”.

O dabar Lietuvai reikia gerai suvokti savo tikslus ir ieškoti šalių su panašiais interesais. Galbūt galėtume kalbėti apie Baltijos politinio regiono stiprinimą ir vystymą. Deja, vadinamasis Baltijos valstybių bendradarbiavimas neretai tėra paviršutiniškos kalbos be konkrečių veiksmų. Drįsčiau suabejoti, ar toks regionas realiai egzistuoja. Mat šioms valstybėms nesiseka suderinti vieningos politikos gairių, neretai bet koks tariamas bendradarbiavimas tebūna užsilikę sentimentai “Baltijos keliui”, bendrai skaudžiai istorinei patirčiai. Latvija ir Lietuva konkuruoja tarpusavyje, tuo tarpu Estija savo viltis akivaizdžiai sieja su Skandinavijos šalimis, ypač Suomija. Tai pirmasis Estijos valstybės prioritetas, tad šalis mažiau suinteresuota bendradarbiauti su Baltijos kaimynėmis. Galbūt ir Lietuvai reikėtų sekti Estijos pavyzdžiu ir bandyti šlietis prie skandinavų. Vis dėlto Lietuvos su šiuo regionu, priešingai nei Estijos, nesieja politinio bendradarbiavimo tradicijos. Tad bandymai stiprinti ryšius su Skandinavija būtų ganėtinai paviršutiniški. Ateityje reikėtų investuoti daug laiko ir pastangų kuriant ir puoselėjant naujas jungtis su Skandinavijos kraštais bei palaikant gyvybingumą senųjų ryšių su Latvija ir Estija. Priešingu atveju vienintelis mus jungiantis dalykas tebus Baltijos jūra.

Kaip viena realiausių partnerių ateityje taip pat išskirčiau Lenkiją, su kuria Lietuvą sieja bendra Žečpospolitos istorija, kultūros panašumai ir dabarties interesai. Deja, nors deklaruojami valstybių siekiai panašūs, tačiau ambicijos ir nutylėtos istorijos nuoskaudos neretai neleidžia pasiekti vieningų sprendimų. Tai gali būti viena iš daugelio priežasčių dėl kurių stringa tokie projektai, kaip “Via Baltica” ar “Rail Baltica”. Abiejų pusių nesugebėjimas susitarti ir tinkamai išdėstyti savo idėjų neretai užkerta kelią sėkmingos strateginės partnerystės vystymui.

Kaip partnerystės siekį galima įvardinti ir Lietuvos politiką tapus ES nare Ukrainos bei Gruzijos atžvilgiu, paramą Baltarusijos opozicijai. Valstybė savanoriškai prisiėmė savotiškos vedlės vaidmenį. Toks Lietuvos elgesys gali būti traktuojamas kaip geranoriška pagalba šalims, besivaduojančioms iš Rusijos įtakos sferos, integruotis į Vakarų demokratijos pasaulį. O galbūt tai aiškiai neįvardinta ambicija ateityje didinti savo įtaką šiame posovietiniame regione (nacionalinėje pasąmonėje užsilikę sentimentai Vytauto Didžiojo “supervalstybei”).

Taigi, kalbant apie Lietuvos vaidmenį Europos politiniame gyvenime, akivaizdu, jog ateityje norėdama tapti svarbia ir įtakinga valstybe, šalis turi atrasti patikimus partnerius. Sunku pasakyti, kuris regionas tai būtų. Tačiau siekiant glaudaus ir nuoširdaus bendradarbiavimo Lietuvos valstybė turi išmokti ne tik kategoriškai ginti savo poreikius, bet ir suprasti kitų valstybių interesus. Tai būtų pažangus žingsnis nuo šalies politinės paauglystės, kai stinga gebėjimo siekti kompromisų, prie politinės brandos ir svarbiausių demokratinių idealų įgyvendinimo. Tokie pokyčiai užtikrintų Lietuvos, kaip gerbiamos ir svarbios valstybės, ateitį ES. Tokiu būtų pati ES taptų modernesnė bei dar atviresnė naujųjų narių idėjoms.

Tekstas parengtas pagal autorės darbą Nacionalinei politologijos olimpiadai 2009