Kalbos apie poreikį reformuoti SODRĄ netyla nuo pat krizės pradžios, kai paaiškėjo, kad būtent socialinis draudimas taps pačia didžiausia našta valstybės biudžetui. Kalbėta apie sisteminių pokyčių būtinybę, o ne vien apie pensijų ir kitokių išmokų mažinimą, naujos vizijos pristatymą ir panašius dalykus. Vis dėlto kaip ir dažnai būna, iš didelio debesies sulaukėme menko lietaus – pasiūlyti pokyčiai ne kitokie, kaip kosmetiniai.

Kas siūloma? Atsisakyti skirtingų laipsnių pensijų. Sveikintina. Kuo mažiau painiavos, ne visai aiškiais kriterijais pagrįsto rikiavimo, tuo geriau. Didinti pensijinį amžių iki 67 metų. Taip, pinigų būtų sutaupyta, tik problema, kad naujasis pensijinis amžius viršys vidutinę vyrų gyvenimo trukmę. Kitaip tariant, darbas iki mirties. Nelabai guodžianti perspektyva. Bet, kaip minėta, taupi. Dar toliau – galimybė rinktis iš dviejų motinystės išmokų komplektų. Taip pat neblogai, taip būtų leidžiama jaunoms šeimoms derinti valstybės garantijas prie savo planų. Toliau? Viskas. O sisteminiai pokyčiai, vizija? Atleiskite, bet Lietuvos politikai tai nebūdinga. Dėkojame už dėmesį. Durys užsidaro.

Svarbiausia, ką „pamiršo“ socialinio draudimo reformos autoriai, yra pati SODRA. Ji su savo milžiniška neefektyvia struktūra yra puikus vidinių resursų taupymo šaltinis. Bet čia ne viskas. Svarbu atkreipti dėmesį į pačių įmokų sandarą. Mažai kas gilinasi į faktą, kad protestuojantys pensininkai, sakantys, kad užsidirbo savo pensijas ir jų mažinti negalima, klysta. Kad ir kaip paradoksaliai, kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų. Jie klysta, aišku, ne moraline prasme, t.y. mokėdami mokesčius jie tikrai įgijo teisę į pensiją, bet daro fakto klaidą dabartinės socialinio draudimo sistemos ribose. Nes dabartinė sistema iš esmės veikia katilo principu: pinigai yra surenkami į vieną vietą, o tada pagal tam tikras nustatytas proporcijas išdalinami. Žinoma, valstybė ar dar kas tą katilą dar gali kiek papildyti, bet principas išlieka: dirbantieji tą katilą pripildo, nedirbantiesiems iš jo po nustatyto dydžio samtį atseikėjama. Kol mokesčių mokėtojui pačiam ateina laikas semti iš katilo, jo supiltas vanduo jau būna tūkstantįkart išsidalintas. Taigi uždirbta pensija neegzistuoja, valstybė nieko neapvaginėja ir kalbėti apie netesėtus lūkesčius kvaila – vienintelis galimas lūkestis čia yra galimybė bent pagrandyti katilo sienelę, jei jau jis visiškai tuščias. Maždaug tokia galimybė ir yra suteikiama.

Ko labiausiai reikia? Ogi būtent galimybės užsidirbti tą pensiją ir ne tik pensiją – socialines išmokas apskritai. Kitaip tariant, socialinis draudimas turėtų tapti ne perskirstomąja, o kaupiamąja sistema. Ar būtina tai daryti dabartinės SODROS rėmuose? Nebūtinai. Dalies lėšų kaupimas privačiuose pensijų fonduose buvo labai neblogas žingsnis, tačiau tam, kad būtų galima pasotinti skylėtą katilą jo beveik atsisakyta. Vis dėlto būtų tikslinga naują sistemą įsivaizduoti kaip sudarytą iš dviejų dalių. Viena galėtų išlaikyti katilo principą. Tačiau tas principas būtų išgrynintas, t.y. išdalinama ne tiek, kiek reikia pagal iš anksto nustatytus išmokų dydžius, o pagal tai, kiek surenkama, vadinasi, toks dydis tiesiogiai priklausytų nuo valstybės ekonominės padėties ir netaptų našta sunkmečio laikotarpiu. Kitą dalį sudarytų nuolat kaupiama suma – fiksuotas atlyginimo procentas. Tik tai būtų ne ta juokinga dalis, dabar pervedama į privačius pensijų fondus, o realiai jaučiamas procentas, sudarantis galbūt ir apie pusę socialinio draudimo įmokų. Žinoma, trumpuoju (ne tokiu ir trumpu – tikriausiai kelių dešimtmečių) laikotarpiu tai pareikalautų papildomų išlaidų dabartiniams išmokų gavėjams išlaikyti ir lemtų dalies pinigų įšaldymą, tačiau ilguoju laikotarpiu lemtų nuo valstybės ekonominės padėties žymiai mažiau priklausomą, su realiu uždarbiu susietą ir iš tikrųjų uždirbtą bei sukauptą pensiją.

Žinoma, toks reformos variantas galėtų būti tik vienas iš įmanomų ir ne be trūkumų. Tačiau jau tokia pertvarka iš esmės leistų sukurti sėkmingesnę ir, jei tikslu taip sakyti, prasmingesnę socialinio draudimo sistemą.