Stengdamasis suprasti pasaulį, žmogus kasdien disponuoja reikšmės pertekliumi. Vadinasi, viena pagrindinių individo charakteristikų yra tai, kokias reikšmes iš aplinkos jis priima ir kaip jas interpretuoja, taip pat kur pats save pataplina šiame reikšmių tinkle. Jei seksime Victor Segalen teiginiu „Kiekviena būtybė suvokdama save suvokia save kaip būtinai kitokią nei ji yra“ – ir kurias savybes priskiria sau. Taigi norint atsekti asmens aplinkos suvokimą, būtina nepamiršti, kad jis, anot Gintato Mažeikio, gerokai nutolsta nuo objektyvaus vaizdo ir be sąmoningo pasirinkimo, kurio nors diskurso galios pripažinimo, subjektas nuolat yra veikiamas pasąmoninių galių, įvairiausių kompleksų ir sublimacijos procesų, projekcijų, ekstrajekcijų, simbolinio pasaulio kūrybos, literatūrinio mimezio, kalbos diktato. Taip pat vargiai tikėtinas nuoseklus reikšmių priėmimas ir apdorojimas, o veikiau asociatyvinis procesas, ne veltui Edward Said reikalavimas skamba „papasakoti savo istoriją fragmentais, tokią, kokia ji buvo“. Tuo pačiu nereikėtų pamiršti, jog visų pirma eina individas ir tik tada – apibendrinanti kultūra, tai yra, nors kultūra neabejotinai formuoja subjekto identitetą, jis lieka pakankamai laisvas šio poveikio rezultatams perkurti, pritaikyti savitai pasaulėjautai kurti, autentiškam santykiui su aplinka formuoti, savaip suprasti priimamus ženklus ir simbolius. Juk kaip tik dvilypis intencionalumas skiria simbolių kalbą nuo loginės ir techninės kalbos. Jai būdingas prasmės perteklius, neišsemiamas semantinis krūvis. Ši ypatybė daro simbolių kalbą dabarties technizuotos kalbos alternatyva, priemone pasipriešinti pačios egzistencijos techniškumui.

Joks tapatumas neįmanomas be praeities. Egidijus Aleksandravičius siūlo skirti istoriją ir atmintį. Anot jo, tai netgi dažnai nieko bendra neturintys dalykai. Istorija yra maksimaliai objektyvizuotas (idealiu atveju), vienareikšmiškai interpretuotas ir stipriai institucionalizuotas akademinis naratyvas. Tuo tarpu atmintis visuomet remiasi kognityviniu patyrimu, informacija, gauta iš pirminių šaltinių. Tai asmeninis, iš kartos į kartą paveldėtas naratyvas. Anot Mitja Zagar palyginimo, kas gyva žmonių galvose, yra atmintis, o tai, ką uždarome muziejuje, iškart tampa istorija. Nereti yra atvejai, kuomet akademinės istorijos ir kognityvinės atminties naratyvai egzistuoja tarsi dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Tokiu atveju reikia atsakyti, kuris iš jų yra svarbesnis, nors atsakymas peršasi jau pats savaime. Būtent atmintį reikėtų laikyti labiau (o didelės dalies mokslininkų nuomone, net labiausiai) asmenybę, tapatybę ir mąstymo procesus veikiančiu elementu.

Istoriniai naratyvai (ką jau kalbėti apie atmintis) yra konfliktuojantys ir konkuruojantys. Tai ypač akivaizdu Vidurio ir Rytų Europoje, kur egzistavo vienoks žinojimas tarpukariu, kitoks – po Antrojo pasaulinio karo, dar kitoks – po komunizmo žlugimo. Nesutampančių naratyvų apie tą patį įvykį ir laikotarpį dažnai turi skirtingos tautos, o ir vienoje tautoje dažnai būna skirtingų vertinimų. Deja, kokia nors visuomenės grupė (etninė, politinė, religinė ar kitokia) prisiima sau vienintelės teisingos interpretacijos turėjimo monopolį. Šios aplinkybės yra labai svarbios kuriant charakterį. Tačiau skirtumų suabsoliutinti irgi nevertėtų. Kaip teigia Stefano Bianchini, kultūra ir istorija yra ne tiek atskirties, kiek ryšių, tinklų ir sąveikos produktas. Taigi net ir skirtingose kultūrose ir istorijose galima rasti bendrų sąlyčio bei sąveikos taškų.

Vienove negalima laikyti ir asmeninės tapatybės. Jos definicijos priklauso nuo keleto interpretacijos laukų. Pagal paprasčiausią kintamąjį, svarbus yra geografinės padėties klausimas, itin aktualus šiais, nuolatinio judėjimo ir migracijos laikais. Valstybės viduje svarbus yra etninis ir lokalinis tapatumas. Išvykus užsienin, daugiau reikšmės įgyja nacionalinė tapatybė. Nukeliavus dar toliau, gali atsirasti ir tokia sąvoka, kaip žemyno identitetas. Antrasis aspektas – tapatybės įvardijimas pagal ją formuojančius veiksnius. Nors čia vėl susiduriame su etnine tapatybe, kuri įgyjama beveik su motinos pienu, toliau vardikliai išsiskiria. Čia mes susiduriame su tokiais interneto formuotojais, kaip šeima, vėliau – kiekvienos pakopos ugdymo įstaiga, dar vėliau – darbovietė, įvairios organizacijos, kurių veikloje dalyvaujama ir t.t. Nereikia pamiršti ir bene didžiausią priemonių arsenalą turinčio identiteto formuotojo – valstybės. Nacionalinio tapatumo formavimui ji gali pasitelkti tiek mokymo programas, tiek viešąją erdvę, tiek masinius renginius, švenčių kalendorių, monumentus, netgi tam tikrus geografijos ir topografijos elementus (vietovių, miestų, gatvių pavadinimai ir pan.). Nors šie faktoriai nuolat transformuojasi, kinta jų lyginamoji svarba, kiekvienas susiduria su vis naujais iššūkiais, jie tebėra labai svarbūs. Maža to, reikia pažymėti, kad dažniausiai vienu metu veikia abu tapatybės nusakymo būdai, tačiau jiems teikiamas prioritetas gali priklausyti nuo aplinkybių. Taigi individo identitetas gali būti įvardintas nebent kaip visų išvardintų komponentų suma.