Pastaruoju metu vienas didžiausių valdančiosios koalicijos rūpesčių – ne valstybės valdymo reikalai, o visų pirma jos pačios išlikimas ir paramos užsitikrinimas. Vyrą parlamente pakeitusi Agnė Zuokienė dirba su mišria Seimo narių grupe, Žilvino Šilgalio dalyvavimas taip pat neprognozuotinas, tad likimas mažumoje labai realus. Tad labai svarbu susimedžioti bent vieną kitą balsą. Tai ir daroma, mažiausiai vienu būdu, bet gali būti ir dviem.

Pirmasis yra visiškai oficialus – susirasti dar vienus partnerius. Su Krikščionių partija akivaizdžiai nepavyko, tad dabar taikiklyje – Valstiečiai liaudininkai. Trys jiems priklausantys balsai vis geriau negu nieko, net jei vienintelis jų pažadas – neremti interpeliacijos. Aišku, ir to iš esmės pakaktų – labai jau reto įstatymo priėmimui prireikia to 71 balso, daliai užtenka ir gerokai mažiau. Tad išlikus apie tolesnį darbą būtų galima galvoti visiškai realistiškai. Tik bėda, kad net ir ta simbolinė parama gali brangiai kainuoti. Jei tiksliai – 80mln. iš valstybės biudžeto arba beveik 17mln. vienas balsas. Daugoka. Žinoma, bent jau ne patiems balsuotojams į kišenes – tai jų potencialiems rinkėjams, ūkininkams. Deja, labai jau keistai skamba Valstiečių liaudininkų pirmininko Ramūno Karbauskio žodžiai, esą žemės ūkis tempia šalies ekonomiką į priekį. Taip, ši šaka buvo mažiausiai krizės paliesta, tačiau visų pirma – dėl to paties neproporcingai didelio finansavimo, daugiausia – iš ES lėšų. Šiemet ES lėšos dar išaugo, tad papildomų pinigų reikalavimas mažų mažiausiai nelogiškas. Ir premjero nenorą su juo sutikti galima visiškai suprasti – mažinant finansavimą kitoms sritims, vienai daryti išimtį būtų mažų mažiausiai amoralu. Ir vis dėlto labai tikėtina, ypač jei opozicija toliau aktyvės, kad tiek 80 mūsų milijonų bus tiesiogine to žodžio prasme išmesti karvei į blyną.

Toliau yra vienas mažiau oficialus būdas, kaip nemokamai užsidirbti kelis papildomus balsus – tiesiog atimti mandatus iš dviejų jau esamų. Žinoma, kalba eina apie Aleksandrą Sacharuką, kuriam grūmoja „valinskininkai“ ir Liną Karalių, kurio dienos parlamente jau atrodo visiškai suskaičiuotos. Žinoma, pretekstas labai aiškus, kilnus ir konkretus – nesąžiningų Seimo narių, kurie arba nevykdo savo pareigų, arba, priešingai, persistengia vykdydami jas už du, tikrai nereikia. Dėl to sutinka tiek valdantieji, tiek opozicija (išskyrus, kaip bebūtų keista, didžiuosius moralės saugotojus „tvarkiečius“ – galbūt dėl jų pačių atstovo Remigijaus Ačo viešnagės tame pačiame Tailande bene tuo pačiu metu). Tad du Krikščionių partijos atstovai, atrodo, bus priversti palikti Seimą. O kas toliau? Abu jie išrinkti pagal Tautos prisikėlimo partijos sąrašą, tad viskas priklausys nuo juos pakeisiančių žmonių – ar jie jungsis prie „valinskininkų“, ar prie „vagnorininkų“. Pirmuoju atveju ta leistų valdančiajai koalicijai vėl turėti daugumą ir sutaupyti 80mln., kartu tai susilpnintų „krikščionių“ koalicinį potencialą ir, tikėtina, aplaužytų jiems ragus.

O jei nei vienas, nei kitas planas neišdegtų? Tada padėtis komplikuotųsi. Taip, formaliai koalicija galėtų dirbti ir neturėdama daugumos. Kita vertus, opozicija vienijasi ir stiprėja, tad tikėtina, jog mėgins išmėginti valdančiuosius. Juolab kad nei „valinskininkai“, nei liberalcentristai nėra patikimi partneriai. Netgi labai tikėtina, jog naujos daugumos formavimosi atveju LiCS perbėgtų pas kairiuosius. Tai nė kiek nestebina – juk pastaruoju metu jie sugeba dalyvauti visose bet kurios ideologijos koalicijose. Taigi premjero žodžiai, esą darbas mažumoj nebūtų tragedija laikytini daugiau mėginimu raminti save ir partnerius bei kiek atšaldyti opoziciją. Kaip ir kalbos, jog visame pasaulyje esama nemažai mažumos vyriausybių praktikos. Taip, jos tikrai esama. Tik vertėtų atkreipti dėmesį, kad pirmiausia jos esama daug pažangesnės demokratinės kultūros šalyse. Pas mus gi po „kirkilizmo“ mažumos epochos rizikuoti gal nevertėtų.