Vienas iš aukso amžiaus bruožų – ideali bendruomenė, veikianti sutartinai ir jungiama bendrų vertybių ir idealų, kuri priešinama su atomizuota, perdėm individualistiška ir egoistiška gyvenamojo laikotarpio visuomene. Neretai idaelizuojamasis periodas dar nebūna labai seniai pasibaigęs, esama gyvų liudininkų, kurie jį aktualizuoja. Šiuo atveju pažvelkime į prisiminimus apie valstybingumo atkūrimą prieš dvidešimt metų, ypač susijusius su tautos vienybe ir pasiaukojamu darbu bei nuoširdžiomis pastangomis, nukreiptomis į nepriklausomybės reikalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad neturima intencijos menkinti Sąjūdžio ir kitų žmonių, prisidėjusių prie nepriklausomybės atkūrimo, nuopelnų. Šiuo atveju domimasi dabartimi ir interpretacijomis. Nuo jų ir pradėkime. Taigi, visų pirma, nesunkiai atpažįstama aiški archetipinė struktūra – visuotinis, sutartinai veikiantis judėjimas, jungiantis į bendras gretas įvairių pažiūrų asmenis, atsietas nuo individualių ambicijų bei pašvęstas aukštesniam, tauriam tikslui. Nepriklausomybės atkūrimas ir bendrasis gėris – štai, kas svarbiausia. Tokia tad yra interpretacinė prizmė, per kurią žvelgiama į šiandieną. Ir nesunku atspėti, koks vaizdas tokiu būdu yra pamatomas. Visų pirma akcentuojamas dabartinės politinės (plačiąją prasme) erdvės fragmentuotumas, su tuo susijęs grupės arba asmeninių interesų akcentavimas, jų iškėlimas virš visuomenės ir valstybės interesų. Aiškiai su praėjusių dienų vaizdiniu kontrastuoja ir moralės trūkumas, tą moralę vėlgi traktuojant kaip bendrojo gėrio prioritetizavimą. Natūralu, kad situaciją interpretuojant tokiomis dichotomijos sąvokomis, kyla noras praeitį restauruoti.

Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio laukime, diskusijose ir viešuose pareiškimuose įdomiausia temos ir aptariamos mintys, kurios gali būti numatytos iš anksto, o tai, kas didžiąją laiko dalį lieka antrajame plane – tam tikros jaunimo kartos, dabartinių dvidešimtmečių akcentavimą. Simbolinė potekstė lengvai iššifruojama – norima parodyti bendrumą tarp tuometinių įvykių dalyvių, sąlyginai pavadinkime, veteranų ir naujosios kartos, taip pateikiant, nors ir dirbtinai sukurtą, tačiau vis dėlto matomą praeities – dabarties ryšį. Tačiau ir čia neapsieinama be aukso amžiui duoklę atiduodančių imitacijų. Apie imitacijas verčia kalbėti įprastai su jaunimu siejami įvaizdžiai, visų pirma – to paties patriotiškumo ir tautiškumo, dėl kurio aukštinami 1990-ųjų įvykių dalyviai, stoka. Jau vien jaunų žmonių išvykimas studijuoti svetur, mažesnis angažavimasis bent jau viešojoje erdvėje. Tačiau priežastys kiek sudėtingesnės, visų pirma – bet koks restauracijos, taip pat ir jausminės, bandymas pasmerktas ankstesnei ar vėlesnei nesėkmei vien dėl to, kad neatsižvelgia į pakitusias aplinkybes. Būtina turėti omenyje tiek naujas problemų priežastis, neegzistavusias Atgimimo laikotarpiu, tiek per du dešimtmečius pakitusias žmonių mąstymo formas ir vertybių sistemas, tad nors neabejotinai esama spręstinų problemų, analogijų, kurias galima sėkmingai prataikyti, rasti nelengva. Būtina pabrėžti, kad dėl skirtingų politinių ir kultūrinių asmenybės formavimosi aplinkybių, toks demonstruotas kartų vienybės modelis sunkiai įmanomas iš principo ir yra daugiau paradinis. Tautiškumo, tautinės identifikacijos formos jokiu būdu negali būti laikomos pastoviomis ir nekintančiomis, jos esmingai priklauso nuo aplinkos, kurioje veikia. Kitaip tariant, jau pats lyginimo faktas mažiausiai nekorektiškas.

Jaunimas šiuo atveju išskirtas tik kaip pavyzdys, akivaizdus, tačiau ne vienintelis. Tokių retrospektyviai matomų vienybės pavyzdžių, susijusių su 1990-1991 metų įvykiais, daugiau nei juos pagrindžiančių faktų. O juos matant nutylima viena „smulkmenėlė“ – tuo metu egzistavo labai aiški dvinarė opozicija: gyvenimas laisvėje arba nelaisvėje. Tą laisvę kiekvienas įsivaizdavo, o ir dabar įsivaizduoja savaip, tai absoliučiai natūralu. Galų gale, skirtingas įsivaizdavimas jau ir pats savaime vienas iš laisvės pavyzdžių. Dabar metas savų asmeninių projektų įgyvendinimui. Tautiškumo praradimas? Tik nereikia mūsų gąsdinti…