Viena svarbiausių Lietuvos politikos bėdų, jei ne pati svarbiausia, yra ta, kad priimami sprendimai geriausiu atveju yra daliniai, blogiausiu – tiesiog sprendimų imitacija. Būtent tai galima pasakyti ir apie pastarosiomis dienomis itin paaštrėjusias diskusijas dėl tiesioginių merų rinkimų. Diskutuojama taip, tarsi būtų dėl ko. O iš tikrųjų nėra. Nes nepaisant to, bus merai renkami tiesiogiai ar nebus, situacijos tai nepakeis. Netgi galima teigti, kad tiesioginių merų rinkimų įvedimas būtų žalingas – tai taptų ar viena kaukia, slepiančia faktą, jog savivaldos Lietuvoje de facto nėra apskritai.

Pradėkime visų pirma nuo pačios diskusijos. Už tiesioginius merų rinkimus tvirtai stojo šalies prezidentė, reikalaudama juos įvesti kuo skubiau, jau nuo kitų savivaldos rinkimų. Tam reikalingas Konstitucijos pataisas reikėtų priimti jau tuoj pat, todėl siūloma pirmiausia tuos rinkimus įtvirtinti, o jau paskui diskutuoti, kaip naujasis meras turėtų atrodyti. Pasiūlymas, švelniai tariant, keistokas, nes siūloma iš esmės pirkti netgi ne katę maiše, katę, kuri bus pradėta kada nors ateityje. Taip, tai derinasi su prezidentės ryžtingu įvaizdžiu, tačiau racionalumo tokiame pasiūlyme nėra daug. Prezidentę palaiko liberalieji koalicijos partneriai, kartu viešai piktindamiesi neryžtingais konservatoriais, o „valinskininkų“ poziciją eilinį kartą reikia burti iš kavos tirščių. Konservatoriai tuo tarpu teisingai sako, kad savivaldos problemų yra ir daugiau, bet visiškai neaišku, ką turi omenyje. Tik kad nekalba apie esminį dalyką – savivaldybėms priskirtų funkcijų plėtimą – yra akivaizdus faktas. Vienintelis išties svarbus jų pasiūlymas – tiesioginiai seniūnų rinkimai. Būtent toks pokytis atneštų nepalyginamai daugiau naudos nei tiesioginiai merų rinkimai jau vien todėl, kad tiesiogine to žodžio prasme atneštų demokratiją į kiekvieną kiemą, suteiktų tiesioginį sąlytį su pirmąja, artimiausia vietos valdžios institucija. Štai tada būtų galima kalbėti apie žingsnį į priekį. Deja, nė viena kita politinė jėga apie tai nekalba. O nekalbama dėl labai paprastos priežasties – nė viena partija tiesiog neturi atramos bendruomenėse, tam reikėtų papildomai investuoti į – o siaube! – darbą su žmonėmis, kontakto su jais ieškojimą. Ne, žiūrint visiškai pragmatiškai, dabartinė sistema, kai seniūnas tiesiog skiriamas, partijoms gerokai palankesnė.

Ir vis dėlto pagrindinis yra paties mero vaidmens apibrėžimas. Būtent dėl aiškiai įžvelgiamų šio klausimo sprendimo tendencijų ir nereikėtų statyti vežimo prieš arklį bei įtvirtinti renkamo mero dar nežinant, ką  jis veiks. Nes dabar siūlomą sistemą sunku pavadinti kitaip nei absurdiška, jei prie jos ir bus apsistota, tada net pats Konstitucijos keitimas taps tiesiog nebereikalingu papildomu rūpesčiu. Žinoma, čia turiu omenyje siūlymą, kad meras užimtų dabartinio administracijos direktoriaus funkcijas. Šiuo atveju vertėtų pastebėti, kad standartiškai gyventojai savo atstovus renka į politinius postus. Kiek politinis yra administracijos direktoriaus postas? Beveik nė kiek. Šias pareigas turėtų eiti technokratas, o ne politikas, nes administracija – tai vykdomoji institucija. Kodėl toks poreikis tiesiogiai renkamam pareigūnui paskirti antraeiles funkcijas? Atsakymas tas pats, kaip ir seniūnų atveju – partijos tiesiog neturi savo bazės, neturi ryškių asmenybių bet kuriame lygyje išskyrus nacionalinį (jei tartume, kad pastarajame asmenybių esama). Kodėl? Todėl, kad savivaldai esant viso labo fikcija, bent kiek ambicingesni ir gabesni politikai yra tiesiog priversti migruoti į „centrą“ – vietos valdžioje jiems paprasčiausiai nebėra ką veikti, ten lieka tik antraeiliai partiniai veikėjai arba tie, kurie turi arba savų, arba rėmėjų (privačių) interesų konkrečioje savivaldybėje.

Tad, trumpai tariant, nereikia turėti didesnių iliuzijų – status quo politinėms jėgoms yra naudingas ir jei bus keičiamas, tai minimaliai, kosmetiškai (merų tiesioginiai rinkimai būtų vienas iš tokių kosmetinių pokyčių). Rimto sistemos atnaujinimo (tiesioginių seniūnų rinkimų, savivaldos funkcijų plėtimo) nesulauksime jau mažiausiai dėl to, kad tai pareikalautų iš partijų papildomo darbo, mėginimo artėti prie žmonių, ypač – pačių smulkiausių bendruomenių. O kam vargintis, jeigu galima nesivarginti…